8.35. Hannah Kent „Gerieji žmonės“


Pirmoji Hannah Kent lietuviškai pasirodžiusi knyga „Paskutinės apeigos“ tapo viena įsimintiniausių knygų, perskaitytų praeitais metais. Todėl nekilo klausimas, kad skaitysiu ir neseniai pasirodžiusią „Gerieji žmonės“, kuri jau sulaukė nemenko kiekio pagyrų ir iš lietuvių skaitytojų.

XIX a. pradžios Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir vyro. Jai liko tik keturmetis anūkas Mycholas. Bet net ir jis nesuteikia paguodos, nes prieš kurį laiką pasikeitė – ėmė nebevaikščioti ir nebekalbėti. Moteris pasisamdo tarnaitę Merę, kuri pagelbėtų namų ūkio darbuose ir prižiūrėtų našta tapusį vaiką. Bendruomenėje pradeda sklisti kalbos, kad Mycholas yra pagrobtas fėjų, dar kitaip vadinamų Geraisiais žmonėmis, o Nora augina sukeistąjį fėjų vaiką. Moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę pagalbos tam, kad susigrąžintų tikrąjį anūką.

Tai slogus romanas apie žmonių tamsumą ir kaip toli galima nueiti, užmerkus akis prieš tiesą ir kabinantis už niekuo neparemtų kitų žmonių pasakojimų, paskalų, išsigalvojimų. Rašytoja geba įtikinamai atskleisti kone pamišėlišką tikėjimą, prieš kurį nublanksta bet koks sveikas protas, o bandymas atvesti į protą, pasiremiant faktais ir tam tikrų įvykių kiek kitokiu aiškinimu nei yra įtikėta, baigiasi absoliučiu fiasko. Ne kiek liūdna, o kiek pikta buvo skaityti absurdiškas apeigas, kuo užsibaigdavo kai kuriems vietiniams bandymas gydyti(s) neaiškiais būdais. Kaltės suvertimas kažkam kitam bei gilus tikėjimas, kad vienas kaltininkas yra atsakingas už viską, kas tik nutinka (o dingus kaltininkui tuoj pat įtikima, kad ir problemos ėmė mažėti) skaitant erzino, bet erzino ne dėl to, kad visa tai knygoje būtų pateikta kažkaip ne taip, o todėl, kad suprantu, jog tai nėra vien fikcija, kad būtent taip kaltę suversti mėgstančių žmonių yra begalės.

Veikėjų paveikslai – galbūt kiek nuspėjami, visgi juose gan nemažai žmogiškumo, silpnybių, kurių turi kiekvienas. Skaitant atrodė, kad kaltinti vien tik tikėjimo legendomis dėl visko, kas nutiko, negalima. Čia suveikė ir visa krūva žmogiškųjų faktorių, kurie daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną veikėją ir nuvedė iki vos ne beprotybe galimų pavadinti veiksmų. Užtenka tik vienos kitos užuominos – trumpo monologo, taiklaus klausimo ir į jį pateikto atsakymo – tam, kad dėliotųsi kur kas sudėtingesnis vaizdas, priežasčių visuma, kuri ir nulėmė tai, kas galop įvyko. H. Kent veikėjos (vyrai šiame romane atlieka tik foninius vaidmenis, net ir anotacijoje minimas kunigas – pernelyg menkas ir nykus) atviros tiek, kad pateikiama ir tokių minčių, kurios, paprastai tariant, neretai juk vadinamos šventvagiškomis, tokios, kurių ištarti negalima garsiai, nes kaip čia dabar garsiai kas nors pripažins pagalvojęs, jog geriau jau galėjo mirti nesveikas ir tik nuovargį sukeliantis anūkas, o ne mylėtas žmogus. Ir todėl nenuostabu, kad skaitydama  mačiau ne nusikaltėles, o tik palūžusias, tamsos ir ribotumo pilnas moteris, jau nekalbant apie kitus, antraeilius veikėjus, kurie pilni tų pačių ribotumų ir tamsumų ne ką mažiau nei pagrindinės veikėjos. Tik tiek, kad jiems, siekiant išsaugoti bet kokią jiems likusią viltį, kol kas dar nebuvo pavykę perlipti tos ribos, kurią jos peržengė. Kalbant apie sukurtus veikėjus, galvoju, kad išties yra ryškiai matomas autorės braižas – ji ir vėl sugebėjo padaryti tai, kas patiko ir pirmojoje jos skaitytoje knygoje, t.y. sukurti veikėjus, kurių kaip ir gaila, bet tuo pačiu ir pikta ant jų, kai iš dalies norisi ir galima pateisinti jų veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, bet iš kitos pusės visiškai nepavyksta to padaryti dėl tų veiksmų absurdiškumo.

Galiu sakyti, kad tai gera istorija, kad H. Kent talentinga rašytoja. Ji puikiai geba sukurti šaltą, niūrią atmosferą, priversti skaitytoją abejoti, neleisti vertinti visko vienpusiškai, jos veikėjai žmogiški, darantys klaidas, o patys siužetai sunarplioti gan neprastai, suteikiant šiokios tokios intrigos, kadangi esminis įvykis abiejuose romanuose – realiai kažkada įvykęs nutikimas. Visgi lyginant abu kūrinius „Gerieji žmonės“ pasirodė kiek silpnesnis. Perskaičiusi maždaug pusę ir leidusi sau sustoti bei rimčiau apgalvoti, kiek man patinka tai, ką skaitau, pagalvojau, jog kaip ir įdomu, kaip ir viskas su šia istorija gerai, bet tiesiog nejaučiu nei intrigos, nei kažkokio postūmio ją skaityti toliau. Atrodė, kad tuo atveju, jei dėl kažkokių priežasčių nebeturėčiau šios knygos, nejausčiau jokios skriaudos, kad negalėjau užbaigti. Net neskaičius anotacijos, gan greitai pasidarė aišku, į kur viskas pakryps bei kokia baigtis laukia, ir nors tikrai neretai būna, kad net viską numanant (ar žinant) skaityti vis vien įdomu, šįsyk to nebuvo. Net vienu metu svarsčiau palikti ją kaip tą, kurią skaitau per pietus darbe, o imtis kito eilėje laukiančio romano. Pradžia pasirodė pernelyg ištęsta. Vos atsivertusi ėmiau kažko laukti, galiausiai gal pavargau nuo šio laukimo, tai vietomis ir nuobodžiauti ėmiau. Antroji romano pusė – kur kas geresnė, žinoma, todėl, kad jau visu greičiu buvo lekiama į didžiąją, kad ir numanomą, kulminaciją. O po to susidomėjimas vėl nuslopo. Tuo tarpu skaitant „Paskutines apeigas“ susidomėjimas išsilaikė gan tolygiai viso romano metu.

„Gerieji žmonės“ tinkama tiek tiems, kurie nori susipažinti su H. Kent kūryba, tiek tiems, kurie po „Paskutinių apeigų“ vėl nori pajausti autorės talentingai kuriamą niūrią atmosferą bei perskaityti dar vieną sujaukiantį mintis romaną.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s