8.34. Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“


Knygas, kurias skaičiau daugiau nei kartą, tikriausiai suskaičiuočiau ant abiejų rankų pirštų. Ir visos jos – mano vaikystės knygos, kai kurios skaitytos daugiau nei po du kartus (Lesė grįžta, Mūsų visų Madikė – tik pora iš jų). Karts nuo karto kyla minčių vėl atsiversti seniau skaitytą ir patikusį kūrinį, tačiau galiausiai arba atidedu ateičiai, arba nutariu, jog neverta apskritai, nes kyla šiokia tokia baimė, kad skaitant antrąsyk knyga nuvils, neberasiu joje to, ką radau tuomet ir kas iki dabar skatina ją minėti kaip vertą skaitymo. Kai pasirodė naujasis „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ leidimas, vis pasvarstydavau, kad visai būtų įdomu perskaityti dar kartą, pamatyti, ar ji sugebės lygiai taip pat sudominti kaip tąsyk prieš septynerius metus, kai perskaičius ji atsidūrė geriausių skaitytų knygų viršūnėje.

Kūrinys pasakoja apie keturis draugus – Lorenzą, Maiklą, Džoną ir Tomį, – gyvenančius Manhatano rajone, vadintame Pragaro virtuve. Čia apsistojusi krūva imigrantų iš visos Europos, veikia nerašytos taisyklės, kurių privalu laikytis, buriasi gaujos, o smurtas, skurdas – gyventojų kasdienybė. Berniukai kartu prisigalvoja įvairiausių veiklų, o patiriami nuotykiai padeda pabėgti nuo niūrios kasdienybės jų namuose. Tačiau vieną dieną smulkia vagyste ir paprasčiausiu pokštu turėjęs tapti sukurto plano įvykdymas baigiasi tragiškai. Berniukai nuteisiami ir išsiunčiami į Vilkinsono berniukų koloniją, kur prižiūrėtojai sukuria nuteistiesiems tikrą pragarą. Po dešimtmečio ketvertas gauna progą atkeršyti savo skriaudikams.

Pirmąsyk išleista 1995-aisiais, knyga sulaukė kontraversiškų vertinimų. Vieni ją gyrė, aprašomais įvykiais baisėjosi, pardavimai augo, o vos po metų buvo sulaukta ir ekranizacijos, kurioje vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Robert De Niro, Kevin Bacon, Brad Pitt, Dustin Hoffman ir kt. Tačiau kiti nebuvo tokie entuziastingi. „Miegaliai“ buvo pristatoma kaip tikra istorija, t.y. negrožinė literatūra. Ir tai nebe pirmoji autoriaus atsiminimų knyga – kiek anksčiau buvo pasirodžiusi „Saugi vieta“ (yra lietuviškas leidimas, irgi pilna smurto bei skurdo, tik ne tokia įsimintina), kuri sulaukė palankių vertinimų. Tiek rašytojas, tiek leidėjai laikėsi to, kad „Miegalių“ istorija neišgalvota, rašant remtasi paties autoriaus patirtimi, o pakeista tik tai, kas būtina tam, kad nebūtų atskleistos asmenų tapatybės. Buvo bandoma patikrinti faktus, teigta, kad nėra jokių įrašų ar liudijimų apie knygoje minimus įvykius (nusikaltimą, dėl kurio berniukai buvo išsiųsti į koloniją, bylą, pateiktą trečioje istorijos dalyje ir pan.) ar tai, kad L. Carcaterra metus nesirodė mokykloje. Atrodo, kad autorius vis tiek nepakeitė nuomonės, tačiau į diskusijas nesivėlė, apsiribojo teiginiu, kad būtina pakeisti tam tikras detales, jei norisi apsaugoti kitus žmones, tokiu būdu tik suteikdamas erdvės skeptikams spėlioti apie tai, kiek pakeitus detales apskritai liko tikrovės ir skatino leidžiant naujus leidimus ją priskirti prie grožinės literatūros. Tuo tarpu man skaitant rūpėjo ne tai, kiek tikra, o kiek gerai ir įdomiai pateikta istorija yra.

Pasakojimas suskirstytas į tris dalis, iš kurių spalvingumo daugiausiai yra, be abejo, pirmojoje. Joje supažindinama su Pragaro virtuve, ten vyraujančia tvarka. Pateikiamas niūrus rajono vaizdas. Čia visiškai normalu ir įprasta yra santykius aiškintis kumščiais (ir jokiais būdais negalima bandyti įsikišti ir sustabdyti), buitinis smurtas – kasdienybė, vagystės, užpuolimai, nužudymai – tai, be ko neįsivaizduojama Pragaro virtuvė. Ir štai įvykių centre pasirodo keturi berniukai, visi lyg ir skirtingi, tačiau radę bendrumų, kurie juos laiko kartu. Nepaisant visų blogybių jie sugebėdavo surasti ir šviesių momentų, o kartu praleistas laikas nutolindavo nuo liūdesio, kurio pilni jų, dar visai jaunų, vos perlipusių pirmą dešimtį, namai. Pasakojant stengtasi viską vertinti ir matyti iš vaiko perspektyvos, tik retkarčiais užsimenama ar padaroma įžvalgų, kurios priklauso jau suaugusiam pasakotojui. Toks pasakojimo būdas čia tiko, kadangi tokiu būdu akcentas uždėtas ne į tai, kokiomis sąlygomis berniukai gyveno (alkis, smurtas, tėvų nesantaika), o į pačią vaikystės sąvoką, nerūpestingumą – tam, kas bus sunaikinta. Ir be abejo, į draugystę, kuri, rodos, yra viena iš svarbiųjų temų šiame romane.

Antroji dalis – emociškai sunkiausia ne tik veikėjams, bet ir skaitytojams. Nebelieka vaikiškumo, tik beviltiškas tikėjimas, dūžtančios viltys ir vis dar toji pati palaikanti draugystė, kuri neleidžia pasiduoti net ir tada, kai nebelikę nei jėgų, nei noro gyventi. Atsimenu, pirmąsyk skaitant ašarų pralieta nemažai buvo, dabar jau tik keli graudesni momentai buvo, bet ne dėl to, kad viskas jau skaityta ar nebe taip įtaigu pasirodė, kaip tik sakyčiau, kad tai, jog jau buvau skaičiusi šį romaną, vietomis tik pagreitindavo nemalonias emocijas, kai skaitydama prisimindavau kai kuriuos įvykius, kurie dar tik įvyks, tokiu būdu nepalikdama sau vilties, kad galbūt baisieji spėjimai nepasitvirtins. Autorius aprašo pilną beprotybės ir įvairiausio smurto pilną aplinką ir tai pateikia įtikinamai. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, pritrūko ryškesnio kai kurių prižiūrėtojų pateikimo, nes, kad ir pradžioje buvo pateikti trumpi apibūdinimai, kai kurie vėliau tapo tik konkrečia pavarde, kuri siejosi su vieno iš berniukų „asmenine priežiūra“, o apkeitus vieno pavardę su kita ne kažin ir būčiau šį pokytį pastebėjusi dėl panašių elgesio ir manieros ypatumų.

Kadangi jau anksčiau minėjau apie diskusijas dėl šios istorijos tikroviškumo, negaliu praleisti to, kad būtent trečioji dalis, sudedanti visus taškus, bet tuo pačiu turinti ir nemažai banaliai skambančių sutapimų bei siužetinių posūkių, labiausiai primena ne tikrovę, o išdailintą holivudinio filmo siužetą. Išties, skaitant taip ir atrodo, kad tokia knyga negali likti neekranizuota (visgi, nepaisant tokio turėto įsivaizdavimo ir gerų aktorių, kino juosta gavosi gan blanki). Skaitant šią dalį, kurioje vaizduojami įvykiai pagrindiniams veikėjams jau užaugus, įdomu stebėti, kaip viskas supinama, kas ir kaip planuojama bei spėlioti, kas iš viso to išeis. Nors ir minėjau banalumą, sutapimus, tai netrukdė mėgautis istorija, tikriausiai todėl, kad esant tokiam siužetui, slapta ir tikėtis norisi panašios kulminacinės dalies, numojant ranka į tai, kiek įtikinamai viskas atrodo.

„Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ – skaudus, niūrus pasakojimas apie vaikiškas klaidas, nevaikiškas pasekmes, randus, kurie taip ir neužgyja, ir stiprią draugystę. Atrodo tokia pat verta dėmesio, kaip ir pirmąsyk perskaičius.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s