8.28. Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“


Debiutinis P. Šklėriaus romanas nesudomino tiek, kad norėtųsi paimti jį į rankas, o antrasis, vos pasirodęs, vis primindavo apie save. Tad nenuostabu, kad galop suintrigavo tiek knygos tema, tiek galimybė susipažinti su autoriumi ir jo rašymo maniera. Norėjosi pažiūrėti, ar galėsiu prisidėti prie vis pasigirstančių pagyrų romanui.

Pirmojoje „Mano tėvas, mano sūnus“ dalyje pagrindinis veikėjas Tomas po keturiolikos metų pertraukos sutinka tėvą. Šis susitikimas sukelia skaudžius vaikystės ir paauglystės prisiminimus, mat jo šeimoje netrūko psichologinio ir fizinio smurto, konfliktų, nepastovumo. Ne tokia jau neįprasta istorija – girtuokliaujantis tėvas, kuris, be abejo, ir ranką mėgsta pakelti, ir šiurkštesnį žodį pasakyti, motina, ne tik besitaikstanti su tuo, bet ir kaskart patikinti (ar mėginanti save apgauti), kad viskas pasikeis, kad šįkart tikrai viskas bus gerai, ir vaikas, kuris viską mato, girdi ir jaučia. Tėvas dažnai išeidavo iš namų ir pasirodydavo tik epizodiškai, tad herojų vaikystėje kamavo prieštaringi jausmai – viena vertus, jis troško turėti tėvą, kita vertus, jausdavosi daug saugiau, kai jo nebūdavo. Prisiminimus sukelia net ir menkiausios smulkmenos: koks nors objektas, jausmas, pokalbio fragmentas. Nors autoriaus stiliaus man pasirodė sausokas, primityvokas ir neįsimintinas, išties buvo momentų, kai skaitydama negalėjau atsistebėti, kaip taikliai perteikiamos tam tikros situacijos. Aišku, gali būti, kad padarė įtaką asmeninė patirtis, nes skaitydama vis pagalvodavau: „O, kokį pažįstamą epizodą ištraukė autorius ir kaip laiku jį pateikė.“ Visgi niekaip negalėjau išmesti iš galvos kitos neseniai skaitytos panašios tematikos knygos – Jacques Chessex „Tirono“. Kadangi nemėgstu posakio „kaip lietuvių autoriaus kūrinys“, nes visus rašytojus vertinu vienodai, nesvarbu, ar jis vietinis, ar visame pasaulyje žinomas, ir šiuo atveju nesivelsiu į pamąstymus, kad gal neverta lyginti skirtingo kalibro autorių. Parašysiu tik tiek, kad „Tironas“ pasirodė kur kas stipresnis romanas – tiek atmosferos, tiek gelmės, tiek įtaigumo požiūriu, jau nekalbant apie rašymo stilių.

Jei pirmoji dalis bent kiek sudomino ir, kaip minėjau, buvo ne vienas momentas, kai pozityviai reaguodavau į tai, ką ar kaip parašė autorius, antroji dalis apskritai nesukėlė jokių minčių ar ypatingų emocijų. Antroje dalyje Tomas vyksta į Palangą rašyti straipsnio. Ten jį apninka prisiminimai apie patirtą meilę, o kažkuriuo metu pasipainioja dar viena buvusi mergina. Ją sekiodamas, herojus dėlioja galvoje prisiminimus apie kartu praleistas dienas.

Tomas sau vis kartodavo, kad nebus toks, koks jo tėvas, bet galop suvokia, kad elgiasi ne ką geriau. Bet man čia pritrūko gilesnio pakapstymo. Per daug dėmesio sutelkiama į primityvius veiksmų (ėjo, atsisėdo…), aplinkos aprašymus. Santykiai su moterimis pateikti erzinamai nykiai. Net ir pabaiga, kuri kažkam greičiausiai pasirodys kaip įdomus paskutinis taškas šioje istorijoje, man atrodė bereikalingai dramatiška. Visgi romanas lengvai ir greitai perskaitomas.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – niūri knyga. Atrodė daug žadanti, bet dėl pasakojimo būdo, koncentravimosi į aplinką, o ne vidų, neišraiškingų veikėjų ir neįdomiai pateiktų meilės santykių skaitant susidomėjimas palaipsniui menko ir galop knyga nepaliko jokio įspūdžio.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s