8.27. Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“


Dar viena Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos naujiena, akį traukianti ryškiu viršeliu ir skambiomis frazėmis ne tik ant jo, bet ir anotacijoje. Apimtis nedidelė, tad pamaniau, kodėl ne.

Romanas pasakoja apie šeimą, kuriems visiškai užtenka vienas kito. Jų gyvenimas – lyg niekad nesibaigianti šventė, pasakojamos istorijos pilnos įvairiausių fantazijų, dažnai renkasi svečiai bei nenustoja skambėti ta pati muzika. Jie nesirūpina darbu, nemokėtos sąskaitos ir su tuo susiję įspėjimai net neskaityti kaupiasi namuose. Tryse pasidavę vyraujančiai beprotybei nė nesistengia nors kiek žvelgti į realybę, kol nenutinka lemtingas įvykis, po kurio visi turi susidurti su liūdna tikrove.

Pradžioje atrodo, kad visi knygos veikėjai – keistuoliai, tačiau pamažu atsiskleidžia, jog sūnus su tėvu iš didelės meilės ir nebesugebėjimo gyventi kitaip tik yra prisitaikę prie trečiosios šeimos narės – žmonos/mamos, kuri, kaip vėliau bus įvardinta, turi keletą psichikos sutrikimų. Ir čia tikriausiai ir slypi visa kūrinio paslaptis. Skaitant ir pernelyg nesigilinant atrodo, kad visą laiką vyksta tik linksmybės (tiesa, humoras, jei ir buvo, tai liko taip ir „nepalietęs“, nes nepamenu, kad būčiau juokusis), tačiau romanui einant prie pabaigos bei jau užvertus paskutinį puslapį ryškiausiai pasijautė tai, apie ką tiesiogiai buvo kalbama trumpai, tačiau ir be galo aiškiai – didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko. Apskritai, kaip jau buvo kilusi mintis pirmąsyk skaitant anotaciją, įvardinčiau kaip ne man patinkančio tipo kūrinį.

Apie žmones, užsidariusius savo patraukliame pasaulyje, bet turinčius susiremti su tikrove ir padaryti sprendimus, kurie jiems atrodytų geriausi. Nedažnai tokiu siužetu ar jo pateikimu pasirodo knygos pastaruoju metu, tad vien dėl to tikriausiai verta pabandyti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s