8.23. E. Lockhart „Melagiai“


Kai draugei užsiminiau, kad skaitau paauglišką knygą, išgirdau atsakymą, jog jos visai nenustebinau. Išties, juk ir studijų metais neretai atsiversdavau tokią literatūrą ir man visai negaliojo pasakymai, kad tokias knygas skaityti jau esu galbūt per sena. Tačiau pastaruoju metu į jaunimui skirtas knygas nė nebežiūrėdavau, o paskutinę skaičiau praėjusių metų gruodį. Į baltų lankų naujieną – E. Lockhart „Melagiai“ – visgi pažiūrėjau palankiai, kadangi knyga itin populiari ir užsienyje, nemažoje dalyje atsiliepimų buvo teigiama, kad yra ne tik intriga, bet ir puiki, nenuspėjama pabaiga.

Romane pasakojama keturių draugų istorija, kuri prasideda nerūpestingai leidžiant dienas vasarą privačioje saloje, po truputį dėliojant detales, iš kurių aiškėja kulminacinis įvykis. Jau pradžioje sužinoma, kad viena iš ketverto – Kadencija – patyrė sunkią galvos traumą, po kurios neprisimena nieko, kas tuomet nutiko. Visi aplinkui lyg susitarę teigia, jog atėjus laikui ji pati viską prisimins, tuo tarpu mergina vis labiau suvokia, kad tuomet turėjo įvykti kažkas išties baisaus.

Jau pradžioje į akis krito savotiškas rašymo stilius. Trumpi, kapoti sakiniai, neretai sakiniai ar jų dalys išskiriamos vis kitoje eilutėje – galbūt visai ir įdomus pasirinkimas, neapsunkinantis skaitymo proceso. Kas kuo toliau skaitymą sunkino – siužetas ir veikėjai. Kurį laiką jaučiausi lyg stebėčiau Gossip Girl, kur turtingi paaugliai draugauja, flirtuoja, gražiai atrodo ir džiaugiasi turtingo gyvenimo privalumais, o jų tėvų gyvenimuose vyksta ne ką menkesnės dramos. O Gossip Girl aš apleidau jau po antrojo sezono, tad tai tikriausiai jau rodo, kad ir knygos įvykiai manęs nesudomino. Veikėjai nesimpatiški, nėra nė vieno, kuris būtų ryškesnis, įdomesnis – visi susilieja į vieną, nė nesvarbu, apie kurį eidavo kalba. Po to dar prasidėjo daug dirbtinų, banalių monologų, dialogų ir svaigimų apie meilę, kas kuo toliau, tuo labiau skatino kuo greičiau skaityti, kad tik greičiau išsiaiškinčiau pabaigą ir galutinai susidaryčiau nuomonę apie šią knygą. Intrigos nesijautė greičiausiai todėl, kad neretai esmė – bandymas išsiaiškinti, kas įvyko – pasimesdavo tarp nereikšmingų dialogų, svarstymų ir dūsavimų.

Ir kulminacija išties yra neprastai sugalvota. Net galvojau, kad pakels bendrą knygos įvertinimą. Bet po to ėję skyriai vėl nugramzdino visas viltis, kurių dar turėjau. Bet kuriuo atveju imdami knygą į rankas stenkitės kuo mažiau skaityti visokių atsiliepimų, vartyti knygą ar, kas apskritai sugadintų visą intrigą, perskaityti paskutinį puslapį.

„Melagiai“ – tuščias romanas, neturintis nei įdomių veikėjų, nei sudominančių dialogų ar įvykių, tik vienintelė kulminacija yra tai, kas priverčia kiek kilstelėti antakius ir pagalvoti, kad, kaip jaunimui skirtai knygai, toks sprendimas yra išties nedažnai pasitaikantis (mano skaitymo praktikoje – pirmąsyk. Pabrėžiu – paauglių literatūroje) ir todėl uždeda pliusą. Bet tas pliusas visai negelbėja, kai visa kita pasirodė absoliučiai neverta dėmesio.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s