8.22. Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“


Patikrinau, ar nesumeluosiu, bet atspėjau teisingai. „Trys sekundės dangaus“ buvo pabaigta prieš pusę mėnesio, tačiau iki šios nakties taip ir nepriėjau prie bent trumpos nuomonės parašymo. Po jos buvo perskaityta dar viena, apie kurią apžvalgos taip pat dar nėra, o greitai turėtų ir trečioji būti galutinai užversta. Įkvėpimo vis dar nėra. Bet laukti jo ir nebesinori.

Amerikietis paprašo pagrindinio veikėjo Roberto papasakoti apie savo desantininko tarnybą sovietų kariuomenėje, tad jis nuvyksta prie jūros, kad ten galėtų į diktofoną įrašyti prisiminimus. Taip pamažu atsiskleidžia jo turėta patirtis.

Papasakota taip, kad nekyla klausimų, jog tai – S. Parulskio tekstas. Kadangi išsirinkau knygą pagal autorių, nes būtent jo rašymo stiliaus užsinorėjau (o ši knyga pati pirmoji pasitaikė prieš akis), tai jau nuo pirmų puslapių tiesiog mėgavausi tekstu. Grubokas, neretai tiesmukiškas, nevengiama šiurkštesnės leksikos, cinizmo. Yra ir rimtesnių, ir tragikomiškų situacijų. Jei tik skaitant vietomis mintys nebūtų klaidžiojusios kažkur kitur bei nebūtų reikėję galvoti, ką paskutinį kartą perskaičiau, ir dėlioti iš nuotrupų ar antrąsyk atsiverstų puslapių praeities įvykius, galėčiau įvertinti dar geriau nei įvertinau.

Tamsa ir partneriai patiko kur kas labiau, bet bendrai ir ši toli gražu nėra prasta.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s