8.19. Emma Cline „Merginos“


„Merginos“ nukelia į 1969-ųjų vasarą Šiaurės Kalifornijoje ir pasakoja apie Elę, kuri susižavėjusi gatvėje pamatytomis merginomis, visiškai besiskiriančiomis nuo sutinkamų savo aplinkoje, netrukus prisijungia prie jų bei susipažįsta su visai kitokiu gyvenimu. Pagrindinė veikėja įsitraukia į sektą, kuriai ir priklauso nepažįstamosios, taip pažindama jai neįprastą gyvenimo būdą, bandydama ten rasti tai, ko taip trūksta kasdienybėje.

Elei keturiolika. Tėvai išsiskyrę. Gyvena su mama, kuri rūpinasi tik savo išvaizda bei vyrais, su kuriais susipažįsta. Mergina puikiai aprūpinta materialiai – tuo pasirūpino senelė, garsi aktorė. Tačiau jai stinga visai kito, ko pinigais nenupirksi – dėmesio ir meilės iš mamos, neapsimestinio rūpesčio, domėjimosi ja. Autorės kai kurios kuriamos situacijos jautriai ir taikliai atskleidžiančios esamą mamos ir dukros santykį, tuo pačiu parodantį kaip galima lengvai nepastebėti to, kas vyksta prieš akis, pasitaiko ir gan tipinių situacijų, kai motina į dukrą atkreipia tik tuomet, kai pastaroji peržengia savo elgesiu tam tikrą ribą ir tokiu būdu sukelia problemų. Šalia to dar galima pridėti įvairius sunkumus, su kuriais susiduria paaugliai (tapatumo, meilės, pripažinimo paieškos), ir viską apibendrinus gauname veikėją, kuri idealiai tinka tokio siužeto kūriniui. Veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai (ne tik mamos ir dukros) yra neabejotinai stipri šio romano dalis.

Romanas įkvėptas žinomo JAV nusikaltėlio Charles Manson ir jo suburtos Manson Family. Todėl nenuostabu, kad ir romane gyvuojančios sektos vedliu tampa ganėtinai panašus į Ch. Manson Raselas – charizmatiškas, lengvai priverčiantis pasiduoti jo įtakai visus, muzikinių gabumų turintis vyriškis. Idėja didžiajam įvykiui, apie kurį užsimenama jau pradžioje ir po truputį vis artėjama jo link taip pat imta iš įkvėpusios istorijos. Būtent minėtas įvykis yra tai, kas neleidžia numesti knygos nebaigtos – juk įdomu išsiaiškinti, kas galiausiai nutiko bei kaip pagrindinė veikėja išsisuko.

Elės susižavėjimas viena iš rančoje gyvenančių merginų – Suzana – prilygsta manijai: pagrindinei veikėjai norisi visaip įtikti šiai patraukliai juodaplaukei, ji geria kiekvieną jos žodį ir veiksmą, vos atsiskyrusi nuo savo susižavėjimo objekto jaučiasi apleista. Skaitant atrodo, kad didesnę įtaką Elei darė ir skatino ją būti rančoje ne grupės lyderis, o Suzana. Natūralu, kad būtent keleriais metais vyresnė mergina patenka į Elės dėmesio centrą (jų santykiai ir Elės jaučiama priklausomybė Suzanai siejasi su senokai matytu Thirteen). Tačiau trūko ryškesnio įrodymo, kuo Raselas yra toks ypatingas, kaip jis paveikdavo jį sekti pasiryžusius žmones, nes tai, kokias tiesas skleidė, kaip kartu gyvenantys darydavo viską, ką tik jis pasakydavo (užtekdavo ir paprasčiausio rankos mosto ar žvilgsnio), pateikta gan nykiai, vos vienu kitu sakiniu, kuriuos surinkus gautųsi lyg koks trumpas sausas pasakojimas, nušviečiantis svarbiausius Raselo veiklos aspektus, bet nieko gilesnio ar išraiškingesnio nepateikiantis. Galima sakyti, kad „Merginos“ yra romanas labiau apie Elės vidinius išgyvenimus, jos santykį su savimi ir kitais, bet visgi, kai didelė dalis veiksmo vyksta rančoje, kurioje įsikūręs Raselas su pasekėjais, kai nuo pat pradžių aišku, kad vienu metu įvyks kažkas, į ką įsipainioję jie visi, norisi kur kas aiškesnės, išsamesnės (o apibendrinus – įtikinamesnės) vizijos apie sektą, nes kuo toliau, tuo labiau lieka Elė su savo problemomis, ne pats geriausias pasirinkimas buvo ir tai, kad kulminacinis įvykis bei jo planavimas, kaip tyčia, vyko Elei jau kiek atitolus nuo rančos gyventojų. Daug įdomiau būtų buvę matyti paties planavimo dinamiką: kaip iš eilinių buities darbų, vakarų prie laužo po truputį pereinama prie tylių pasišnibždėjimų, nutylėjimų, kaip kyla įtampa bei po truputį kiekvieną To įvykio dalyvį apima nekantrus laukimas, kaip visus užlieja pojūtis, kad jau tuoj įvyks kažkas didelio ir ypatingo. O dabar tik jau visai prieš pat ten įmetama Elė, kuri vargiai turi įtakos tolesniems įvykiams ir todėl jos atsiradimas netenka prasmės. Pabaigoje labiausiai ir išryškėja jausmas, kuris tik formavosi skaitant iki tol – Elė labiau atrodo kaip stebėtoja, viską pasakojanti, bet pati įtakos niekam nedaranti.

Stebėtojos pozicija gali būti tai, kodėl „Merginos“ taip ir lieka neįsimintina istorija. Knyga lengvai skaitoma, autorė neblogai padirbėjusi su veikėjų charakteriais, santykių atskleidimu, tačiau nemažai yra pasakojimo apie nieką, buitiškumas toli gražu ne visada yra minusas literatūroje (ar kine), bet vietomis stebėjimas ir pateikimas to, ką mato, ką girdi ir kt., atrodė visai nieko neduodantis pačiam siužetui, paliekantis tik tuštumą, nuobodulį ir norą kuo greičiau užbaigti šią istoriją. Dabarties epizodai atrodė irgi beverčiai. Kaip jau galima susidaryti nuomonę iš to, kas buvo minėta anksčiau, kulminacija likti patenkintai buvo sunku. Kai pradžioje tiek žadama, o galiausiai negaunama nieko be nuogirdų iš spaudos ir televizijos, nes veikėja tame įvykyje nė nedalyvavo, tai pojūtis lieka keistokas.

Tai romanas, kuris skirtas plačiai auditorijai – tiek paaugliai, tiek suaugusieji „Merginose“ gali rasti sau įdomių siužetinių linijų. Jau knygų mugėje akcentas buvo dedamas būtent paauglių psichologijai ir pagrindinės veikėjos santykiams su aplinkiniais, o perskaičius iš tiesų ir atrodo, kad sekta tėra tik fonas, kiek prisidėjęs prie Elės vidinio pasaulio ir ryšio su kitais žmonėmis atskleidimo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s