8.18. Joanne Harris „Kitokia klasė“


Joanne Harris – rašytoja, su kuria iki šiol siejosi tik patys geriausi prisiminimai. Prieš devynerius metus į rankas paėmusi „Šokoladą“, o netrukus perskaičiusi ir kitas maisto trilogijos dalis „Penki ketvirčiai apelsino“ bei „Gervuogių vynas“ ėmiau šią autorę įvardinti kaip vieną mėgstamiausių. Tuomet ją pažinau kaip įtraukiančių gyvenimiškų, magiškojo realizmo prieskonį turinčių romanų rašytoją, ką įrodė ir vėliau išleisti bei, be abejo, perskaityti du „Šokolado“ tęsiniai („Ledinukų bateliai“ bei „Persikai ponui klebonui“). Tačiau, kas man patiko, buvo tai, kad ji galėjo būti ir visai kitokia – tamsių, mistinių, painių trilerio bruožų turinčių istorijų kūrėją. Tokią ją pamačiau skaitydama „Džentelmenus ir žaidėjus“ ir „Mėlynakį berniuką“. Dar kitokia ji, kiek teko girdėti, yra „Runų ženkluose“ (vienintelėje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje, kurios neteko skaityti). Išvydusi naujieną – „Kitokią klasę“ – iš anotacijos supratau, kad tai bus dar viena būtent toms tamsiosioms priskiriama istorija.

2005-ieji. Šv. Osvaldo pagrindinėje mokykloje Šiaurės Jorkšyre lotynų kalbos mokytoju Rojus Streitlis yra pradirbęs trisdešimt metų. Įpratęs prie senos tvarkos ir ilgamečių tradicijų Rojus įtariai žiūri į pasikeitimus valdžioje – naujas direktorius su savo komanda į mokyklą žada įnešti naujovių, susijusių ne tik su informacinėmis technologijomis, bet ir su nusistovėjusių taisyklių laužymu (pavyzdžiui, į šeštokų pamokas, kuriose, kaip ir visoje mokykloje, mokosi tik berniukai, pakviečiamos prisijungti mokinės iš mergaičių mokyklos). Tačiau susipažinęs su naujuoju direktoriumi Rojus ima jausti, kad bus dar blogiau nei tikėjosi, kadangi vadovo pareigas užėmė prieš dvidešimt metų šv. Osvalde keletą mėnesių mokęsis mokinys Džonas Heringtonas, kuris kartu su dar dviem bendraamžiais tuomet buvo tragiškų įvykių, kurie prisimenami senbuvių iki dabar, centre.

„Kitokią klasę“ įspausti į konkretaus žanro rėmus nesinori, bet visgi skaitant labiausiai panašu į trilerį (taip šis romanas paprastai ir pristatomas), kadangi yra ir paslapčių, ir nusikaltimų, ir detektyvo. Ne tik siužetas, jo pateikimas, bet ir kuriama tamsi atmosfera, psichopatiškų bruožų turintis naratorius, įtartinai atrodantys didžioji dalis veikėjų irgi prisideda prie trilerio kūrimo. Visgi vadinti tradiciniu šio žanro atstovu pastarojo romano nepavyksta. Bet gal dėl to tik įdomiau (teoriškai)?

Istorija pasakojama iš kelių veikėjų lūpų: Rojaus dabartyje, vieno iš mokinių – praeity, devintame dešimtmetyje, bei to paties moksleivio dabartyje. Kol Rojus viską pasakoja ganėtinai nuobodokai, daug kalbėdamas apie savo mieluosius pramuštgalvius, burbėdamas dėl visų norimų įdiegti naujovių, kitas pasakotojas – mokinys – atskleisdamas praeities įvykius pateikia nemažai užuominų, kuriomis tarsi bandoma kurti intriga, sužinoma ir apie jį patį kaip apie žudymo malonumą jaučiantį vaiką. Todėl nenuostabu, kad praeitis tampa kiek įdomesnė, ten ir be naratoriaus yra keletas spalvingesnių personažų, ko visiškai nematyti 2005-ųjų įvykiuose – apie dabarties veikėjus sunku susidaryti rimtesnę nuomonę, visi plokšti, nykūs. Be to, mėtydamas užuominas ir po truputį atskleisdamas praeities įvykius, karts nuo karto juos pateikdamas klaidingai ir po kiek laiko iškeldamas į paviršių naujas (tikslesnes, teisingesnes) versijas, moksleivis išties sukelia šiokį tokį susidomėjimą, norą sužinoti, kas bus toliau, kaip viskas bus išnarpliota.

Nemažai dėmesio skiriama vaikų ir mokytojų homoseksualumo ats(is)kleidimui, jų pačių, kitų mokyklos darbuotojų, tėvų požiūriui į netradicinę orientaciją, bažnyčios įtakai. Visgi ši tema taip ir nesudomina, nes atrodo pernelyg pritempta, iš jos išpučiamas toks burbulas, kad net nebeįtikina. Kalbant apie devintą dešimtmetį, tai kaip ir dar galėjau suprasti, kad taip, viso to gali būti, bet kai ir 2005-aisiais visa mokyklos valdžia pritaria, kad homoseksualumas yra tik išsigalvojimas/blogos įtakos (atitinkamos literatūros, muzikos, mokymo metodų, kitų žmonių, su kuriais bendraujama) padarinys, darbuotojai nesipriešina, o tėvai visiškai pritaria mokyklos valdžios požiūriui, negana to, kai pradedama kalbėti apie vieno paauglio, kuris prisipažino apie savo netradicinę orientaciją, patirtas patyčias ir kaltas lieka jis, o ne iš jo besityčiojęs moksleivis, taip pat kai imtas planuoti minėto paauglio išmetimas iš mokyklos dėl blogos įtakos darymo kitiems, vėlgi nelabai kas vyksta be kelių vaikų bandymo kreiptis į vienintelį mokytoją (be abejo, Rojų, kuris, rodos, kone vienintelis atvirai priešinasi šitoms nesąmonėms) pagalbos, jau kyla mintis, kad kažkur paslysta. Ir net tuo atveju, jei viską, kas rašoma knygoje būtent šia tema, dar labai norėdama galėčiau sau logiškai paaiškinti tuo, kad čia įsipainiojusi ir sektos bruožų turinti organizacija (apie kurią kaip ir kalbama nemažai, bet tuo pačiu ir mažai kas pasakoma ar plėtojama), o ir nereikia atmesti prielaidos, kad ir šiomis dienomis greičiausiai dar yra ne viena mokykla (jau nekalbant apie kitas bendruomenes ar pavienius asmenis), kurioje taip žiūrima į homoseksualumą, vis vien matyčiau šią pasirinktą tematiką kaip minusą tuo atžvilgiu, kad autorė šią temą jau nesyk yra daugiau ar mažiau išbandžiusi kai kuriose kitose knygose. Tai, turint omeny, kad iki šiol J. Harris atrodė kaip gan įvairiapusiška rašytoja, gan nuvilia.

Deja, bet mintis, kad jau skaičiau tai anksčiau, nepaliko skaitant kūrinį iki pat pabaigos. Pasakojimo būdas, mėtymasis nuo vienos versijos prie kitos, įspūdžio, kad pasakoja vienas personažas, bet po to paaiškėja, jog kitas, sukėlimas, atmosfera, siužetiniai vingiai, kulminacija, atomazga, net ir veikėjų paveikslai – toks pojūtis, lyg vėl versčiau „Džentelmenus ir žaidėjus“ ar „Mėlynakį berniuką“. Man jos abi patiko (ypač pirmoji), bet naudojimasis ta pačia formule vėl ir vėl prie gero nepriveda. Nepalikau nebaigtos vien todėl, kad knyga parašyta J. Harris. Jei tai būtų koks nežinomas autorius, greičiausiai jau po trečdalio knygos būčiau nebegrįžusi.

„Kitokia klasė“ galbūt sudomintų skaitytojus, norinčių painaus (ir lėtoko) romano su niūria atmosfera, šaltakrauju veikėju (ir dar vaiku!), netradiciniais sprendimų būdais, bet mane šįsyk J. Harris išties nuvylė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s