8.17. Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“


Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Skulptorius keliauja autostopu. Sustojusiame automobilyje už vairo sėdi raudonplaukė Olga. Nors abu, rodos, iš skirtingų pasaulių (jis – laisvas menininkas, kurio pajamos svyruoja, priklausomai nuo parduotų darbų, ji – turtingų tėvų dukra, kontroliuojama motinos), bet tai netrukdo jiems likti kartu. Bent jau kurį laiką.

Jau nuo pat pradžių sužinoma, kad ji paliko jį. Po truputį tarsi dėlionės gabaliukai dėliojama istorija atskleidžiant, kokie jų santykiai buvo iki išsiskyrimo, kas vyko jų gyvenimuose Olgai išėjus. Iš tikrųjų, apie Olgą sužinoma kur kas daugiau visko – apie jos vaikystę ir paauglystę, santykius su tėvais, stipriai išryškintos kai kurios moters turėtos baimės – pasenti, susilaukti vaikų. Tai, kad apie moterį sužinoma daugiau nei apie kitą pagrindinį veikėją, kuris atlieka ir pasakotojo vaidmenį, sukuria įspūdį, kad būtent Olga čia svarbesnė. Visgi, kad ir skulptoriaus vaikystei, paauglystei ir gyvenimui iki aprašomų santykių beveik neskiriama dėmesio, vyras netampa blankesnis.

Romanas iš daugelio knygų apie meilę išsiskiria pasakojimo būdu. Galiu tik pakartoti tai, ką jau esu girdėjusi ar skaičiusi iš perskaičiusiųjų jį: pirmoji dalis primena kone pornografiją (knygos nugarėlėje minima erotika, bet galvoju, kad man šis žodis per lengvas šiuo atveju), tuo tarpu antroje kūrinio pusėje vis labiau išryškėja drama, sugriausianti pradžioje galbūt susidariusį įspūdį, kad tai – itin lengvo, pramoginio pobūdžio knyga. Negana to, pasakojime nemažai humoro, neretai tokio, kai skaitydavau, galvodavau, kas čia per nesąmonė, o tuo pat metu negalėdavau nustoti juoktis iš to, nes būdavo juokinga. Apskritai, netrūko situacijų, kai šalia juokingų momentų iš karto pasirodydavo ir visiškai rimtų, tad dinamikos trūkumu skųstis „Turkiški saldumynai“ negali. Tai, be abejonės, daro romaną nenuobodų ir lengvai skaitomą. Visgi suprantu, kad bus skaitytojų, kurie šį romaną greitai padės į šalį dėl aprašytų sekso scenų, nesuprantamo juodojo humoro, šlykštokų epizodų (mano mėgstamiausias tikriausiai tas, kuriame Olga primaitina lėlę mėsa, o po kiek laiko iš lėlės burnos pradeda lįsti kirmėlės) ar grubaus žodyno.

Privalumų šiame romane galima rasti ir daugiau. Vienas jų – draminė pusė, kuri yra ganėtinai stipri bei apimanti nemažai, besikoncentruojanti ne vien į abiejų pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių peripetijas. Atsižvelgiant į tai, kad kūrinio apimtis nėra didelė, norisi pagirti autorių už sugebėjimą ne tiek ir mažai pasigilinti į veikėjų veiksmus ir būsenas, galimas vienokių ar kitokių pasirinkimų priežastis. Taip pat, ne tik pagrindiniai, bet ir antraeiliai personažai pateikti įsimintinai, skaitant vaizduotėje neblogai susidėliojo kiekvieno jų paveikslai. Tad išties nusivyliau pamačiusi šios knygos ekranizacijai Olgos vaidmeniui parinktą aktorę, kuri bent jau iš nuotraukų neatrodo nė trečdaliu tiek efektinga, kiek pristatoma romane. Vis dėlto atrodo, kad filmas buvo ne tik gerai įvertintas tiek kritikų, tiek žiūrovų, bet ir išgarsino režisierių Paul Verhoeven (jo režisuotų filmų sąraše puikuojasi ne vienas žinomas projektas, o naujausias – 2016-ųjų Elle, apie kurį kalbos gal tik pastaruoju metu ėmė rimti).

„Turkiški saldumynai“ – atvirai, nesaldžiai ir komediją maišant su tragedija parašyta meilės istorija, galinti patikti net ir tiems, kurie sakosi meilės istorijų neskaitantys ir į S. Montefiore, J. Moyes, N. Sparks ar kitų panašius romanus rašančių autorių pusę nė nežiūrintys.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s