8.15. John Williams „Stouneris“


Viljamo Stounerio vaikystė ir paauglystė praėjo dirbant žemės darbus tėvų ūkyje. Įstojęs į universitetą mokytis agronomijos, netrukus jis suprato, kad namo negrįšiąs, o savo ateitį sies su literatūra. Baigęs mokslus, tapo dėstytoju, sukūrė šeimą, o atėjus laikui mirė. Sakot, kas čia gali būti įdomaus? Pasirodo, gali.

Nepaisant gerų atsiliepimų, pradžioje dar kiek skeptiškumo buvo, tačiau perskaičiusi pusę supratau, jog ir likusią dalį turiu tą pačią dieną užbaigti – niekad nebuvau ta, kuri taupytų gerą knygą vien todėl, kad būtų galima kuo ilgiau ją skaityti.

Romanas stiprus visapusiškai – veikėjų charakteriais, rašymo stiliumi, pasakojimu. Nelaiminga santuoka, pripažinimo nebuvimas darbe, vienišumas, artimos sielos troškimas – viskas atrodo beprotiškai liūdna, tačiau negalėčiau sakyti, kad tai niūri, tamsi knyga. Praėjo jau keletas dienų, o šalia liūdesio, kurį atsimenu, galvodama apie romaną, iš karto atsiranda ir šviesos pojūtis. Be abejo, prie šito prisidėjo pagrindinis veikėjas. Stouneris visame kūrinyje žavėjo savo ramybe ir gebėjimu į kiekvieną gyvenimo posūkį, kad ir koks jis sunkus bebūtų, kad ir kokių pasekmių jo sprendimai sulauktų, reaguoti neperžengiant savo įsitikinimų, išliekant sąžiningu sau. Ir tie laimės trupinėliai, kurių pasitaikydavo pasakojime, kėlė šviesias emocijas, taip norėjosi, kad jų būtų daugiau, nors tuo pačiu suvokiau, kad šis noras neišsipildys. Per daug viskas natūralu, per daug gyvenimiškai ir realistiškai perteikta, per daug gyva, jautru, kad visa tai būtų klostęsi kitaip – „Stouneris“ parašytas taip, kad skaičiau ir supratau – istorija ir privalėjo būti tokia ir ne kitokia. Rašymo stilius, sakyčiau, ganėtinai lakoniškas, be kažkokių įmantrybių, bet kažkokiu būdu sugebėjęs prisidėti prie to, kad istorija įtrauktų, nebepaleistų ir atrodytų tokia tikra. Kai kurias pastraipas ar sakinius skaičiau kelissyk vien todėl, kad tiesiog negalėjau nesugrįžti prie taip taikliai ar gražiai išdėstytų minčių.

Ir kiek emocijų buvo. Gal ne tiek daug, kiek kai kuriems kitiems skaičiusiems, ašarų nebraukiau, bet ir paliūdėti teko, ir pasidžiaugti, o ryškiausiai įsiminė būtent pykčio etapas. Pykau ant Stounerio žmonos taip, kaip seniai esu pykusi ant personažo. Vėlgi prisiminiau ,,Atpirkimą“ (pastaruoju metu vis jį paminiu, tuoj atsibosiu tikriausiai, jei dar neatsibodau), kur, lygiai kaip ir skaitant „Stounerį“, vietomis norėdavosi knygą numesti, kad tiesiog pyktis, kurį jaučiau veikėjui, kiek atlėgtų ir galėčiau nusiraminusi skaityti toliau.

Beprasmybė, gyvenimo neteisybė, kažkoks net skausmingas pojūtis, galvojant, kaip viskas tikroviškai perteikta, visiškai tikėtina, kad nemažai ją skaičiusių ar skaitysiančių žmonių bent jau vienoje ar kitoje situacijoje gebės susitapatinti, atrasti kažką artimo, pažįstamo. Bet, kaip ir minėjau, tuo pačiu neapleidžia ir ta šviesa, kuri sklido iš V. Stounerio. Šviesus liūdesys – greičiausiai šis apibūdinimas geriausiai tiktų šiai knygai.

O paprasto žmogaus gyvenimas gali būti įdomus. Kol kas geriausia, ką šiemet skaičiau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s