8.13. Kate Atkinson „Griuvėsių dievas“


griuvesiudievas

„Griuvėsių dievą“ perskaityti planavau nuo pat tos akimirkos, kai sužinojau apie numatomą jo pasirodymą. Visgi skaitymą vis atidėliojau dėl vienintelės priežasties – gan solidžios romano apimties (pastebėjau, kad paskutiniu metu imu kur kas mažiau puslapių turinčius kūrinius). Tiesa, tokia apimtis yra visiškai pateisinama, kadangi pasakojamas ne tik pagrindinio veikėjo Tedžio gyvenimas nuo pat jo vaikystės iki senatvės, bet ir įpinami įvairūs kitų personažų (jo tėvų, žmonos, dukters, anūkų ir kitų su juo susijusių žmonių) gyvenimo tarpsniai.

Kai prieš porą metų skaičiau K. Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“, stebėjausi, kaip autorė sugeba tokį iš pažiūros sudėtingą tekstą pateikti taip aiškiai ir suprantamai, jog nė nereikia kelissyk skaityti to paties, kad suprastum, kas vyksta. Skaitydama „Griuvėsių dievą“ stebėtis tuo jau kaip ir nebeturėjau, bet vis vien skaičiau ir galvojau, kokia talentinga turi būti autorė, kad sugebėtų šitaip bėgiodama iš vieno laikotarpio į kitą, nuo vieno veikėjo gyvenimo prie kito, užrašyti viską taip aiškiai, rišliai, o visi perėjimai būtų lengvi, sklandūs ir nesijaustų dirbtinumo.

Kai romane visko tiek daug, galbūt ir nereikėtų stebėtis, kad kai kurios siužetinės linijos pasimeta tarp kitų. Pavyzdžiui, kad ir kaip būtų keista, šįsyk visai neįsijaučiau į karinį laikotarpį, kai Tedis, tapęs pilotu, mėtė bombas ant priešų. Pasakojimai iš šio gyvenimo tarpsnio nejučia praslysdavo pro akis, ilgiau neapsistojant, nesigilinant į įvykius. Labiau dėmesį traukė pastraipos, kuriose pasakojama apie veikėjų santykį su savimi ir kitais. Jautriai, bet ir išvengdama nereikalingo dramatiškumo, autorė atskleidžia veikėjų išgyvenimus, tarpusavio konfliktus, kelių kartų bendravimo ypatumus. Neslėpsiu, iš antraeilių personažų labiausiai sudomino Sanis – Tedžio anūkas. Tačiau pateikti jo gyvenimo, kurio pirmoje pusėje vieninteliu šviesuliu buvo būtent senelis (kaip gražiai ir išvengiant sentimentalumo tai aprašoma!), būtų neįmanoma, neįtraukiant ir visų kitų: neatsakingos Sanio mamos Violos, narkomano tėvo, ironiškai į motiną žiūrinčios sesers, itin skirtingų pažiūrų senelių. Po truputį dėliojami herojų gyvenimai, kuriuose tiek visko daug: nuo meilės, palaikymo ir savitarpio supratimo iki skausmo, vienišumo, nepripažinimo – viso to, ką greičiausiai išgyvena kiekvienas žmogus per savo gyvenimą.

„Griuvėsių dievas“ – subtilus, jautrus ir anaiptol ne sentimentalus romanas, kuris žavi išplėtotais veikėjų charakteriais, jų tarpusavio santykių klodais, sklandžiu, kokybiškai parašytu tekstu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s