8.12. Ian McEwan ,,Kevalas“


Savo mylimiausią knygą esu minėjusi nesyk. Tai – Ian McEwan ,,Atpirkimas“, apie kurią nuomonė per šiuos kelerius metus taip ir nepasikeitė. Po to santykiai su šio autoriaus kūryba klostėsi nekaip. ,,Šeštadienį“ numečiau po keliasdešimt puslapių, ,,Česilo pakrantėje“ perskaičiau, bet nesužavėjo, vos nepradėjau skaityti ne per seniausiai pasirodžiusios ,,Vaiko gerovės“, tačiau greičiausiai dėl paskutinių su autoriumi susijusių patirčių bei ne itin sudominusios anotacijos atidėjau geresniems laikams, namuose stovinti ,,Tvari meilė“ irgi nekelia susidomėjimo (bet vis dar viliuosi, kad po klaikiu viršeliu ir neatkreipiančiu dėmesio pavadinimu slepiasi neblogas kūrinys), taigi jau galvojau, kad I. McEwan išties man liks tik kaip tos vienintelės knygos autorius. O tuomet pasirodė ,,Kevalas“, ir nutariau suteikti dar vieną šansą.

Romane galima išskirti keturis veikėjus. Trudė – devintą mėnesį nėščia moteris, gyvenanti savo buvusio vyro Džono name su jo broliu Klodu. Džonas – poetas, naiviai galvojantis, kad vis dar gali susigrąžinti žmoną ir reguliariai ją lankantis bei savo eilėraščiais ir kalbomis besistengiantis prikalbinti ją būti su juo. Tuo tarpu Klodas – visiška savo vyresnio brolio priešingybė, kaip ir pats minėjo – kol Džonas užsiėmė kūryba ir pasižymėjo tvarkingu gyvenimu, jis kalė pinigus. Ketvirtasis veikėjas – Trudės gimdoje esantis vaisius, kurio lūpomis ir pasakojama visa istorija. Jis klausosi, kaip mama su nekenčiamu dėde planuoja atsikratyti jo tėvo bei pasiglemžti jo namą, už kurį galima bus užsidirbti didelę sumą pinigų.

Be abejonės, pasirinktas pasakojimo būdas atrodo originaliai ir bent jau pradžioje kelia šiokią tokią intrigą. Dar nė negimęs vaikas jau turi susidaręs nuomonę įvairiais klausimais. Dėl mamos pomėgio išgerti, jis jau pažįsta vynus ir žino, kurie jam skaniausi, iš girdimų audio knygų, televizijos, radijo yra susirinkęs nemažai faktų apie tai, kas vyksta pasaulyje, gėrisi klasikiniais literatūros ir muzikiniais kūriniais. Tomis akimirkomis, kai į būsimą gyvenimą žiūri pozityviai, jis galvoja, kaip galės mėgautis viskuo, kas jau dabar teikia nemažai malonumo: ,,Aš pasirengęs, aš ateinu, pasaulis mane sučiups, bus man prielankus, nes negalės man atsispirti. Vynas iš taurės, o ne per placentą, knygos stalinės lempos šviesoje, Bacho muzika, pasivaikščiojimas pakrante, bučiniai mėnesienoje. Iki šiol visko prisiklausęs žinau, kad šie malonumai yra nebrangūs, pasiekiami, jie manęs laukia.“ Visgi viso romano metu naratorius svarsto, kokį kelią jam pasirinkti – gal apskritai pasismaugti virkštele, girdėdamas apie Trudės ir Klodo planus, spėlioja, koks gyvenimas jo lauktų gimus, galvoja apie galimų variantų privalumus ir trūkumus. Vaisius jau dabar besąlygiškai myli mamą, gaili tėvo ir trokšta, kad visi planai nenusisektų bei nekenčia dėdės, tačiau viskas, ką gali padaryti – tik bejėgiškai savo judesiais atkreipti mamos dėmesį į save.

Jau perskaičiusi romaną pagalvojau, kad jei ne rašymo stilius, jei ne pasirinktas pasakotojas, iš knygos neliktų nieko. Tai, kas vyksta romane (nužudymo ir namo pasisavinimo planavimas, Trudės ir Klodo santykiai), yra blanku, norėjosi platesnio charakterių plėtojimo, vietomis sugaudavau save nutolusią nuo to, kas vyksta už gimdos ribų, galvojančią, ar aš kažką praleidau, ar dar viena ar kita nebuvo pasakyta. Todėl svarstant, kaip galiausiai įvertinti šį kūrinį, susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, tai gerai parašytas, lengvai skaitomas, įtraukiantis (ir todėl buvo sunku skaityti darbe per pietus, kai žinodavau, jog turiu ribotą laiką) romanas, kurį skaitant netrūko ir emocijų, o pati dar nė nebaigus siūliau jį kitiems išbandyti. Kita vertus, atrodo, jog autorius susikoncentravo į formą, apleisdamas visa kita (net ir bandymas pabaigoje bent akimirkai apgauti skaitytoją atrodė greičiau jau juokingas ir neįtikinantis). Ir be abejo, negaliu užmiršti, kaip viskas meistriškai atlikta ,,Atpirkime“.

Ir vis dėlto atsižvelgdama į jau minėtus romano privalumus (pasirinktą naratorių, rašymo stilių ir kt.), į tai, kad pabaiga pasirodė tinkama ir nesumenkino bendro įspūdžio, kad skaityti dažniausiai buvo įdomu, galiu tvirtinti, kad ,,Kevalas“ maloniai nustebino ir parodė, kad dar neturėčiau ,,nurašyti“ I. McEwan.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s