8.5. Olivier Truc ,,Paskutinis lapis“


paskutinis-lapisDetektyvai į mano akiratį pakliūva retai. Net pažiūrėjau, kada paskutinįsyk skaičiau šio žanro kūrinį –  2015-aisiais. Tikriausiai dar kurį laiką būčiau tik karts nuo karto pagalvojusi, kad gal reikia kokį detektyvą perskaityti, bet nukėlus tuos planus ateičiai, bet tuomet į rankas pakliuvo O. Truc visai neseniai išleistas ,,Paskutinis lapis“. Beje, autorius lankėsi ir šių metų knygų mugėje.

Nors autorius prancūzas, jo romane – šalta, tamsi Laplandija. Po keturiasdešimties dienų, kai viską gaubia poliarinė naktis, pagaliau pasirodo saulė. Ir šis momentas aprašytas išties neprastai – skaitant atrodė, kad ir pati ten su visais džiaugiausi, kai pagaliau buvo pamatyta taip ilgai laukta saulė. Be daugybės sniego, ledo ir šalčio, kas ir taip sudaro neblogą atmosferą romano įvykiams, nemažai dėmesio skiriama ir elniams bei lapių tautai. Apie lapius, jų tradicijas, gyvenimo būdą ir tai, kaip jis keitėsi bėgant metams, skaityti buvo įdomu. Tad išsirinkta veiksmo vieta (kuri, beje, buvo viena iš priežasčių, kodėl nutariau visgi išbandyti šį detektyvą) ir galimybė ne tik sekti paskui detektyvinę siužetinę liniją, bet ir šį bei tą naujo sužinoti, yra neabejotini ,,Paskutinio lapio“ privalumai.

Vertėtų tikriausiai ir užsiminti apie tai, kas tikriausiai svarbu kiekvienam detektyvų mėgėjui – patį nusikaltimą ir jo tyrimą. Pirmiausia yra pavagiamas neseniai į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas, į kurį vietiniams taip ir nebuvo dar tekę dirstelėti. Netrukus nužudomas elnių augintojas Matisas, kurio ausys nupjaunamos ir pažymimos įkarpomis (taip, kaip tose vietose tradiciškai žymimi elniai, kad kiekvienas elnių augintojas atskirtų savuosius). Nors yra manančių, kad šie nusikaltimai neturi jokių sąsajų tarpusavyje, Elnių policijos pareigūnai Klemetas ir jo kolegė Nina kuo toliau, tuo daugiau randa užuominų bei įrodymų, kad Matiso mirtis ir pavogtas būgnas – susiję. Veiksmo nedaug, viskas einasi lėtai, atsižvelgiant į romano apimtį – pernelyg lėtai, atrodė, kad net pati skaitydama pavargdavau nuo viso to lėtumo. Jei Nina dar galėjo sudominti dėl savo (galbūt) jaunatviško entuziazmo, gebėjimo kovoti dėl savo vietos po saule (t.y. kad būtų pastebėta ir neignoruojama kolegų ir vietinių, kuriuos tekdavo apklausti), tai Klemetas apskritai nekėlė jokių emocijų. Aišku, į pabaigą viskas įsivažiuoja ir į paskutinius keliasdešimt lapų sudėta daugybė įvykių, kas sugrąžino susidomėjimą, bet tuo pačiu ir nedingo jausmas, kad galbūt kažką praleidau, besiirdama per prieš tai buvusius knygos skyrius.

Tad iš vienos pusės, šiame romane yra ir įdomių momentų (iš kurių galima sužinoti ką nors apie lapius), aplinka traukianti dėmesį. Net ir lėtumas iš dalies yra suprantamas, nes visgi kai šalta, juk ir atrodo, kad viskas aplinkui sulėtėja. Bet man lėtumo buvo per daug. Lygiai kaip ir veikėjų norėjosi ryškesnių, labiau išplėtotų. Juk visgi knygos apimtis ne tokia ir maža – daugiau nei keturi šimtai puslapių gan smulkaus šrifto teksto. Tiesa, skaityti lengva. Iki kol neapima nuobodulys ar nuovargis dėl, rodos, viską išgręžiančio lėtumo. Būna, kai lėtumas man tinka ir patinka knygose, bet tai – ne šis atvejis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s