7.39. Mariel Hemingway ,,Nematoma mergaitė”


nematoma-mergaiteMariel Hemingway, kuri gali būti pristatoma tiek kaip garsiojo rašytojo E. Hemingway anūkė (tiesa, jo išvysti ji taip ir nespėjo – rašytojas nusižudė likus keliems mėnesiams iki Mariel gimimo), tiek kaip aktorė, kuri už antraplanį vaidmenį W. Alleno filme Manhattan (1979) buvo nominuota ,,Oskarui”. Šioje knygoje, kurios apimtis nesiekia nė šimto puslapių, moteris pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę.

Mariel gyvenimas nuo pat mažumės nebuvo lengvas. Tėvai dažniausiai  būdavo girti, nevengdavo rengti vakarėlių, kuriuos, jau visiems išsiskirsčius naktimis tvarkydavo pati Mariel. Vyriausioji sesuo visad trokšdavo gauti daugiausiai dėmesio ir todėl neretai kentėdavo būtent Mariel. Vidurinė sesuo nuo tam tikro amžiaus ėmė elgtis keistai – vėliau paaiškėjo, kad ji ne tik sirgo šizofrenija, bet ir vartojo narkotikus. O Mariel stengdavosi būti nematoma namuose – tam, kad kiltų kuo mažiau triukšmo, konfliktų, kurių ji nemėgo.

Kadangi autorė pradėjo pasakojimą nuo pirmųjų prisiminimų ir iš kitų sužinotos informacijos, jos rašymo stilius atrodė visai neblogai: ji pasakoja vaiko lūpomis, tekstas primityvus, pateikiami vaikiški visko, kas vyksta aplink, vertinimai. Viską pagyvina paveiksliukai, kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami pastebėjimai, skirti tikriausiai idėjoms, apie ką vertėtų ilgėliau pagalvoti. Bet kuo toliau, tuo rašymo stilius kišo koją vis labiau. Mariel augo, bet tai, kaip ji apibūdino savo aplinką, savo požiūrį į viską, nesikeitė. Tekstas išliko sausas, vartojamas itin siauras žodynas, kalba – lyg vaiko. Nebuvo ir jausmo. Autorė rašo apie kitus, kokie kiti kamuojami įvairiausių emocijų, tačiau save pačią pateikią kaip visad nuolankią, besistengiančią kitiems pagelbėti ir suteikti gyvenimui nors kiek ramybės ir stabilumo. Bet juk tai greičiausiai tebuvo jos paviršius, tai, kokią ji save pateikdavo išorėje. O kur vidiniai konfliktai, pyktis ant tėvų, nesuteikiančių dėmesio tiek, kiek norėtų, nekreipiančių dėmesio į tai, kad jų vaikams kažkas negerai, ant seserų, mokyklos vaikų, kurie jos nemėgo, kur susierzinimas, nuovargis, beviltiškumas, kai nesimatydavo, kad kažkas dar gali pasikeisti, bei džiaugsmas, kai atsiranda kažkokia prošvaistė? Kaip skaičiau vieną komentarą žmogaus, skaičiusio šią knygą, autorė ragina jaunimą būti atvirais ir kalbėti apie tai, kaip jaučiasi su žmonėmis, kuriais pasitiki, tačiau pati knygoje to nedaro. Pabaigoje Mariel pamini, kad turi obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS), bet skaitant knygą tai liko visai nepastebėta.

Taip, jos vaikystė ir paauglystė buvo liūdna, ne tik ji pati, bet ir visa šeima buvo nelaimingi. Bet knyga netampa įdomia ir verta dėmesio vien dėl to, apie ką yra istorija. Silpnas, vaikiškas rašymo stilius ir pateikimas, gylio nebuvimas – tai nemažos šio romano problemos, dėl kurių įspūdis apie knygą susidarė išties nekoks.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s