7.36. David Mitchell ,,Sleido namas”


sleido-namasDavid Mitchell tikriausiai ne vienam pažįstamas kaip garsiojo ,,Debesų atlaso” autorius. Kad noriu perskaityti ,,Sleido namą”, supratau vos perskaičiusi anotaciją, kai knyga dar tik buvo anonsuojama kaip greitu metu pasirodysianti.

Kuo sudomino anotacija? Sleido skersgatvyje esančiu keistu namu, kuris tampa matomas tik kas devynerius metus tam tikrą sielą turintiems asmenims. Šie asmenys, įžengę pro mažas dureles, taip ir nebegrįžta atgal. Norėjosi sužinoti, kas už viso to slypi, kokią atomazgą yra sugalvojęs autorius tokį siužetą turinčiai knygai. Romano apimtis – nedidelė (~220 psl), tad šiandien ją ir perskaičiau – nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Pasakojimas suskirstytas į penkias dalis. Kiekvienoje dalyje – atskira istorija, pasakojanti apie kiekvieną auką, įžengusią pro paslaptingas dureles, pradedant 1979-aisiais, baigiant 2015-aisiais. Romano privalumas – kiekvienoje istorijoje esantis vis kitas naratorius, o tai prideda dinamiškumo, leidžia susipažinti su personažais, jų būsena, atsiradus Sleido name, daug geriau nei tuo atveju, jei pasakotojas būtų tas pats viso romano metu. Personažai – skirtingi, tačiau visi turintys nuoskaudų, nepatenkinti savimi, savo gyvenimu. Kažkodėl į galvą ateina ,,Pjūklo” filmai, kur į žudiko pinkles patenka gyvenimo nevertinančios aukos. Tačiau ,,Pjūkle” jie turi įrodyti, kaip stipriai jie visgi nori gyventi, ir drąsiausiam pasiseka ištrūkti, o iš ,,Sleido namo” išeiti – kone neįmanoma. Negana to, kad ir visos aukos nelaimingos, ne dėl šios savo savybės jie čia patenka. Jie yra ypatingi dėl savo sielų. Kuo svarbios sielos? Perskaitę sužinosite.

Intriga kuriama nuo pat pirmų puslapių, o kiekviename pasakojime aiškėja vis daugiau detalių, kurios svarbios, kad būtų išsiaiškinta, kas vyksta Sleido name. Kas tikra, o kas ne, atskirti sunku, netrūksta vaizdų, panašių į haliucinacijas, todėl nenuostabu, kad kai kurie veikėjai įtikinėdavo save, kad taip yra tikriausiai dėl narkotikų ar alkoholio. Žinoma, aiškėjant, kas už visko slypi, kvailinti skaitytoją autoriui tampa vis sunkiau, pati vis toliau skaitydama jau įtariai žiūrėdavau į viską, kas vyksta, tačiau vis vien buvo įdomu stebėti, kaip personažai pakliūva į suregztas pinkles, už kurių slypi paprastam žmogui protu sunkiai suvokiami dalykai. Patiko ir sprendimas (beveik) kiekvieną pasakojimą užbaigti ta pačia scena. Tai padėjo sukurti tokį tarsi bėjėgiškumo įspūdį, kad jei veikėjas jau čia pateko, tai galimybės ištrūkti jam tikrai nebebus.

,,Sleido namas” iš tiesų yra ganėtinai šviežiena – juk ne tiek ir daug tokios literatūros pastaruoju metu yra išverčiama. Pati skaitydama pagalvojau, kad tokio žanro knygų jau senokai neskaičiau. Ir, nepaisant to, kad man ,,Sleido namas” nėra nei baisus, nei gąsdinantis romanas (bet tai nėra šio romano problema. Man siaubo romanai apskritai nebūna baisūs. Jie gali įsiminti, kelti įtampą, įtraukti, o ne gąsdinti.), skaityti buvo ganėtinai įdomu. Atomazga ir finalas galėjo būti stipresni, tačiau idėjos pateikimas išties patraukiantis dėmesį. Nenustebčiau, jei ateity šią knygą mėgintų ekranizuoti.

O aš grįžtu prie realistinių istorijų.

P.S. Primenu, kad sužinoti apie naujausius įrašus galite ir facebook.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s