7.34. Hannah Kent ,,Paskutinės apeigos”


paskutines-apeigos,,Ji paleidžia mano rankas ir apsiveja man kaklą. Garsiai kūkčioja į ausį, bet aš laikausi prie jos, nes jos kūnas šiltas, o aš neprisimenu, kada mane kas nors taip laikė, kada kam nors rūpėjau tiek, kad priglaustų savo skruostą prie manojo.”

,,Paskutinės apeigos” – tai knyga, pasakojanti apie Agnes, kuri buvo nuteista mirties bausme. Ji apgyvendinama pas netoli egzekucijos vietos gyvenančią šeimą. Čia jauna moteris turės laukti savo mirties dienos. Šeimynykščiai ir kaimynystėje gyvenantys žmonės priešiškai nusiteikę prieš nusikaltėlę ir negali patikėti, kad bus priversti gyventi su nusikaltėle, prisidėjusią prie dviejų žmonių žmogžudystės. Tačiau laikui bėgant sausi ir lakoniški pareigūnų apibūdinimai (nenuspėjama/negailestinga/šaltakraujė/nusikaltėlė) ima kisti arčiausiai Agnes gyvenančių žmonių galvose į kitus, nes moters pasakojama istorija ir kasdieninio gyvenimo detalės leis ne tik pažvelgti į visą istoriją kitu kampu, bet ir artimiau pažinti pačią Agnes.

Atmosfera – tiesiog ideali tokiam pasakojimui: krūvos sniego, pūgos, šaltis, sunkiausi ūkio darbai, vargingi namai, nepriteklius. Atšiaurūs atrodo ir žmonės, o namuose, kur apsistoja Agnes, dar prieš jai pasirodant alsavo mirtis – namų šeimininkė sunkiai serga ir niekas nežino, kiek ji dar ilgai tvers. Todėl, kai pasirodo nusikaltėlė, namuose gyvena jau dvi moterys, kurių dienos suskaičiuotos. Tik tiek, kad viena anksčiau ar vėliau sužinos tikslią datą, o kitai teks laukti, apie likusį laiką tik karts nuo karto susimąstant. Autorė išties įtaigiai sugebėjo perteikti romane vyraujančias nuotaikas, aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

,,Paskutinės apeigos” nėra veiksmo knyga. Rodos, apskritai nelabai kas vyksta: diena iš dienos atliekami įvairūs darbai, Agnes susitinka su pastoriaus padėjėju, kuris ją pasižadėjęs lankyti iki jos egzekucijos dienos, jam pasakoja savo istoriją, o kai nepasakoja jam, ji kalba mintyse monologu, nepalikdama skaitytojų nežinioje ir atskleisdama tai, ko dėl vienų ar kitų priežasčių nepasakojo pačiam kunigui. Veiksmo nebuvimas nėra joks minusas šiuo atveju, kadangi tokiu būdu buvo tik sukuriama dar didesnė įtampa, laukiant kulminacijos. Ir pati kulminacija gali būti dvejopai suprantama – vienam skaitytojui greičiausiai tuo taps nusikaltimo detalių išaiškėjimas, kitam – atsakymas į klausimą apie tai, ar bus įvykdyta mirties bausmė. Kažkuriuo metu jau suvokiau, kad į antrąjį klausimą atsakymas yra absoliučiai aiškus, tik dar naiviai savo kolegės, perskaičiusios šią knygą anksčiau, klausiau, ar tikrai bus būtent tokia pabaiga, apie kokią galvoju. Tuo tarpu nusikaltimo detalių išaiškėjimas galėjo įspūdį apie knygą arba sustiprinti, arba kaip tik sumažinti, tad šito laukiau išties su nekantrumu ir kartu bijodama, kad gali nepateisinti vilčių.

Romane kuriamas stiprus ir nepavaldus to laikmečio moters standartiniam įvaizdžiui Agnes paveikslas. Negali nepatikti savo nuomonę turinti, kovojanti su sunkumais ir praeities sukeltu skausmu bei nebijanti priešintis veikėja. Apie tokį knygoje veikiantį charakterį skaityti daug įdomiau nei apie kokią verkšlenančią ir savo nuomonę keičiančią vargšelę. Jeigu vietoj Agnes pirmajame plane būtų veikusi Siga, skaityti greičiausiai būtų buvę erzinančiai nuobodu. Tuo tarpu Agnes – toji, kurią sekti smalsu. Todėl nenuostabu, kad meilės linija, kuri aprašoma romane, gali kiek išmušti iš vėžių, nes čia nebelieka Agnes. Čia lieka tik tamsoje sėdinti, akis, ausis užsikišusi beformė būtybė, veikianti pagal jos meilės objekto nuotaikas ir norus, neatsižvelgdama į jo tariamus žodžius, panieką, pašaipas, apgavystes, aplinkinių pasakojimus. Būtent dėl šitos siužetinės linijos, kad ir kaip bendrai patiko man ši knyga, negalėčiau duoti aukščiausio balo.

Ir vos tik užvertusi knygą prisiminiau kitą neseniai skaitytą romaną – Nematomieji. Lygiai tokia pati laikmečiui nepavaldi veikėja, toks pats aplinkinių priešiškumas ir laikymas ją nusikaltėle (tiesa, ne tokio lygio, bet…), lygiai taip pat yra mistiškumo (tik ,,Paskutinėse apeigose” jis ne iki galo neišpildytas ir todėl prarandantis prasmę), o taip pat užtektinai vietos skiriama ir tragizmui. Lygiai taip pat vietomis graudinausi. Ir tokia pat užburianti ir puikiai pateikta atmosfera.

Nors ir buvau numačiusi ,,Paskutines apeigas” skaityti ateity, ranka prie būtent šios išsitiesė visiškai atsitiktinai. Norėjosi knygos, kurią galėčiau skaityti darbe pietų metu, o būtent ši buvo pirmoji kritusi į akį. Savo pasirinkimu negaliu atsidžiaugti dar ir dabar.

Kiek radau informacijos, ateity galime sulaukti ekranizacijos.

Advertisements

One thought on “7.34. Hannah Kent ,,Paskutinės apeigos”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s