7.28. Jennifer Niven ,,Papasakok man apie tobulą dieną“


papasakok,,- Nesupraskit manęs klaidingai – geriau būti čia negu mirusiam, bet kartais atrodo, jog viskas, kas versdavo mane judėti, kažkur pranyko.“

Ši paauglių literatūros kategorijai priskiriama knyga pasakoja apie du jaunuolius – Teodorą Finčą ir Violetą, kurie susitinka ant mokyklos varpinės atbrailos. Tik tiek, kad Teodoras jau visiems žinomas kaip beprotis, o Violeta – populiari mergina, kurią, rodos, visi mėgsta. Taip jie ir susipažįsta: vaikinas, galvojantis apie savižudybę, bei mergina, kuri yra užslėpusi savo liūdesį ir nemato šviesos kasdienybėje. Gavę geografijos pamokoje užduotį ir ją atlikdami jie ne tik geriau ima pažinti vienas kitą, bet ir save, pasaulį, kuris supa.

Būtent tema buvo svarbiausia priežastis, kodėl pasirinkau šią knygą. Kadangi tiek studijų, tiek savanorystės vienoje organizacijoje metu teko nemažai susidurti su savižudybių tema, buvo įdomu pamatyti, kaip jaunimui grožinėje literatūroje kalbama apie savižudybę. Ir šiuo aspektu knyga man pasirodė vertinga. Taip, vietomis viskas pateikta per daug poetiškai, kas tikrai nėra veiksminga prevencijoje (pavyzdžiui, kalbama, kad nusižudęs žmogus nemirė, jis tik klajoja kažkur), bet yra paliečiama nemažai temų – tėvų abejingumas, psichikos ligų stigmatizavimas, etikečių klijavimas ir baimė kurią nors iš jų įgyti, nesidalijimas savo jausmais, nekalbėjimas apie rimtas temas, netektis. Kalbama apie žmogų, kuris iš pažiūros lyg ir turi viską (Finčas pats sau vardina, kas gero vyksta jo gyvenime, kiek visko jis turi), bet viduje yra kažkas, kas neleidžia jam viso to paversti į priežastį gyventi toliau. Rodoma, kaip atrodantys visiškai sėkmingi ir kitus pašiepiantys žmonės patys gali būti įklimpę į tą patį užburtą ratą kaip ir tie, kurie karts nuo karto savo kančią parodo – ratą, kuriame kovojama tarp noro gyventi ir noro mirti. Yra taiklių monologų, išsakomų minčių, kas tik padaro visą aprašomą situaciją tikroviškesnę, o vertinga ši knyga gali būti ne tik tikslinei auditorijai (paaugliams), bet ir suaugusiems. Skaičiau ir tiesiog skaudu buvo matyti, kokie tėvai abejingi, kaip pro pirštus žiūri į savo sūnaus savijautą (mat jiems liga yra tik gripas, o ne kažkokie išsigalvojimai apie nesibaigiančią tuštumą ar liūdesį), liūdna stebėti žmones, kurie nori padėti žmogui, bet kaskart susiduria su siena vien todėl, kad patys artimiausi – abejingi ir neigiantys tai, kas, rodos, jau taip akivaizdu. Veikėjai gal ir stereotipiški, bet tai – geras būdas parodyti, kad psichikos ligos, noras mirti nėra susijęs nei su lytimi, nei su socialinio rato, kuriam priklausoma, dydžiu, nei su jokiu kitu požymiu.

Visgi pati istorija taip ir neįtraukė. Gal pernelyg paprasta, gal kiek per daug saldumo, per daug gražu ir ,,gėlytėmis išpaišyta“ (nepaisant to, kad šalia nuolat buvo ir tas niūrumo ir tuštumos jausmas, kuris nepaleido Finčo), bet dažniausiai jaučiausi, lyg norėčiau kuo greičiau ją užbaigti (mesti nesinorėjo, nes juk taip lengvai skaitoma knyga). Pabaigą man jau papasakojo dar prieš įpusėjant šią knygą, tad intrigos neliko. Kita vertus, kulminacija emociškai vis vien paveikė, nors, kaip galvoju, tą vakarą mane būtų bet kas taip paveikęs.

Ekranizacija

2018 metais yra numatyta ekranizacija ,,All the Bright Places“, kurią režisuos Miguel Arteta, o pagrindinį vaidmenį atliks Elle Fanning. Daugiau informacijos čia.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s