7.23. Alessandro Baricco ,,Jaunoji nuotaka”


bariccoKadangi iki šiol Alessandro Baricco kūrinius vis apeidavau, ,,Jaunoji nuotaka” tapo pirmąja jo knyga, kurią perskaičiau. Visai nežinojau, ko tikėtis, neturėjau kažkokių ypatingų lūkesčių. Todėl galiausiai šios knygos perskaitymas tapo maloniu atradimu: atradau autorių, kurio ir kitų knygų ateity ieškosiu.

Jaunoji Nuotaka – pagrindinė veikėja, kuri atvyksta pas savo mylimojo šeimą. Čia ji tikėjosi rasti ir Sūnų – savo būsimą vyrą, tačiau išaiškėja, kad jis dar nėra grįžęs iš kelionės. Tačiau Nuotaka lieka šiuose namuose ir po truputį įsilieja į keistos šeimos gyvenimą, kur vyrauja saviti įpročiai ir tradicijos, egzistuoja mitas apie tai, kad visi jų giminėje miršta tik naktį, o knygos yra draudžiamos. Po truputį atskleidžiamos kiekvieno veikėjo paslaptys.

Taip ir liksiu prie nuomonės, kuri susiformavo dar tada, kai buvau perskaičiusi tik pusę knygos. Tai keista knyga. Dėl to nesiryžčiau jos niekam rekomenduoti, nes tiesiog nežinočiau, koks galėtų būti tipiškas šios knygos skaitytojas. Bet tikiu, kad šis romanas randa savo skaitytojų ratą ir be rekomendacijų. Kuo keista? Savo personažais, pasakojimo būdu, tam tikrais sprendimais (tiek veikėjų, tiek paties autoriaus). Dėl įmantraus pasakojimo būdo pradžioje buvo sunku skaityti, netgi kilo noras padėti ją į šoną neribotam laikui. Bet taip matyt buvo, nes jau kurį laiką neskaičiau kažko sudėtingiau parašyto. Pasakojama trečiuoju asmeniu, o staiga pereinama prie pirmojo asmens, kai kalba kažkuris iš veikėjų, apie kurį buvo ką tik užsiminta. Po to, kaip nepastebimai buvo pakeičiamas pasakotojas pirmąsyk, netrukus ir vėl nutinka lygiai tas pats. Negana to, yra intarpų, kur kalba pats autorius, pasakodamas apie knygos rašymo ypatumus. Ir viskas taip tobulai persipina, perėjimai – nepastebimi, todėl atrodo nedirbtina. Iš tikrųjų jaučiau harmoniją visame kame, tad keistumas čia jokiu būdu nėra kažkokias blogybes atspindintis žodis. Šiuo atveju būtent šis keistumas ir buvo tai, kas suteikė savitumo, padėjo išlaikyti intrigą ir įdomumą.

Čia veikia Tėvas, Motina, Nuotaka, Dukra, Sūnus. Čia yra Dėdė, kuris amžinai snaudžia, Modestas, kuris yra ištikimas tarnas ir Nuotaką supažindinantis su namų taisyklėmis. Čia yra, rodos, niekuomet nesibaigiantys pusryčiai, konkretus laikas, nustatytas atostogoms. Dialogų nedaug (o ir tie neišskirti skyrybos ženklais), sakiniai, kuriais kalbamasi, trumpi. Keletas atvirų erotikos scenų, dėl kurių E.L. James turėtų slėptis po lapais, nes A. Baricco rašo nepalyginamai geriau. Šios scenos gerai įsipaišo į bendrą atmosferą ir neretai prideda dar daugiau keistumo viskam, kas aprašoma.

Romanas man atrodo atidirbtas iki pat paskutinės eilutės (kad ir kaip absurdiškai atrodytų pabaiga, bet ji tiesiog idealiai tinka šiai knygai). Ir net jei ir buvo niuansų, kurie manęs nežavėjo, bet jie pernelyg gerai įsilieję į šią itin keistą, paslaptingą knygą.

Vėliau pasiskaitinėjau keleto kitų A. Baricco knygų anotacijas, visose radau žodį ,,keistas”. Tai galbūt šį autorių gerai žinantys skaitytojai keistumu nebesistebi, tik man viskas nauja ir todėl norisi tai pabrėžti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s