7.14. Sara Mannheimer ,,Veiksmas”


veiksmas-1Iš dalies jaučiausi kaip šios knygos pagrindinė veikėja – vis pažiūrėdavau į šią knygą, bet vis kažko baimindavausi, atidėliodavau, teisindavausi, kodėl jos neskaitau, o galiausiai šiandien, kai pagaliau paėmiau į rankas, tai supratau, kad dabar ir nepadėsiu į šalį, kol nebaigsiu.

Centre – moteris, kurios namuose yra kambarys, pilnas knygų. Jame amžinai tūno jos vyras, o jai pačiai šis kambarys atrodo gąsdinantis ir tuo pat metu traukiantis. Romane koncentruojamasi būtent į pagrindinę veikėją, jos vidinius išgyvenimus, tuo tarpu su kitais veikėjais supažindinama minimaliai. Įmantrus, poetiškas rašymo stilius, vietomis padrika kalba tikriausiai ir yra tai, kas patraukia dėmesį. Kuriama slogi, melancholiška nuotaika buvo tai, kas ir patraukė pradžioje – man neretai patinka tokios nuotaikos persmelkta literatūra. O čia viskas, kaip ir pristatoma anotacijoje, pateikta lyg per šydą ar stiklą (iš karto į galvą atėjo S. Plath  ,,Stiklo gaubtas” – taip, nuotaika šių knygų panaši).

Kai knygos esmė visai ne siužetas, ne tai, kas parašyta, o kaip, tikriausiai būna sunkiausia aprašyti. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų (nes pavadinimas tai kaip ir žada veiksmą), bet veiksmo čia beveik nėra, didžioji dalis visko vyksta jos galvoje, gal tik pora ryškesnių įvykių, bet jie pateikti be pompastikos, nepabrėžtinai, todėl nesijaučia jokio pasikeitimo veikėjos bendroje būsenoje – šito man kaip ir trūko. Dar tikriausiai todėl, kad neseniai turėjau psichiatrijos kursą, labai norėjau pagrindinei veikėjai ,,pripiršti” kokią nors psichikos ligą, nes tokia būsena, kuri aprašoma, toks jausmas, kad jos neapleido nė minutei.

Dialogų pateikta minimaliai, tačiau ir tie pateiktieji – dirbtiniai. Tai, ką ji sakydavo vyrui, dažniausiai skambėdavo dirbtinai, nenatūraliai ir kiek gadino bendrą vaizdą. Suprantu, kad buitiškumas tokio stiliaus knygai ne itin tiktų, bet tokie – irgi ne išeitis.

Keista knyga. Tikėjausi kažko tokio, bet tuo pačiu ir norėjosi kažko daugiau, įdomiau. Nes kažkuriuo metu jau gaudžiau savo visai kitur nuklydusias mintis.

Knyga ne kiekvienam – tai aišku nuo pirmo puslapio. Bet tikiu, kad kažkam ši knyga gali tapti itin gardžiu kąsneliu.

Ir neskaitykit knygoje pateiktos anotacijos – ten minima ir tai, kas įvyksta tik berods 150-ame puslapyje. Nepalikta net menkiausios intrigos.

Advertisements

2 thoughts on “7.14. Sara Mannheimer ,,Veiksmas”

  1. Man kūrinys patiko, jau vien tuo, jame kad daug rašoma apie knygas:). Bet skaitydama jaučiau, kad ne viską suprantu ir kad gal tam trūksta apsiskaitymo (ironiška – pagrindinė veikėja nuolat taip jaučiasi). Atrodė, jog tekste užkoduota kažkokia filosofinė mintis ar yra nuorodų į filosofinius veikalus, kurių nesu skaičiusi. Gal kažką atskleistų “Nulinis rašymo laipsnis”, kuris taip dažnai knygoj minimas. “Veiksmą” perskaičiau kaip ilgą, miglotą, bet gražų eilėraštį. Kaip ir jums, man patiko kuriama atmosfera:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s