7.11. Stephanie Perkins ,,Lola ir vaikinas iš gretimo namo”


Lola-ir-vaikinas-is-gretimo-namo_p1Paskutiniu metu labai išsiilgstu skaitymo, bet taip jau nutinka, kad karts nuo karto skaitomoms knygoms tenka palūkėti ne savaitę ir ne dvi, kol būna paimtos vėl į rankas. Savaitgalį, kai galėjau trumpam atsiriboti nuo darbų (neturėjimas kompiuterio ir interneto išties palengvina sąžinės graužatį, kad švaistau laiką kažkam kitam, kurį galėčiau išnaudoti rašto darbams), iš karto supratau, kad imsiu knygą. Deja, neturėjau tų, kurios jau kurį laiką stovi pradėtos ir laukia, kol vėl jas pasiimsiu, tad čiupau pirmą pasitaikiusią. Asmeniškai man tragiškas jau pats viršelis, bet Ana dar buvo pusėtina, tad galvojau, kad greitam skaitiniui bus pats tas. Baisiai nesinorėjo dar vieną pradėti ir atidėti nežinia kokiam laikui.

Lola – septyniolikametė, gyvenanti su tėvais, su kuriais nesutaria tikriausiai tik vienu klausimu: jos vaikinui – 22-eji, o tai labai nepatinka jos tėčiams (taip, jos tėvai – homoseksualų pora). Dar Lola vis neramiai žvilgčioja pro langą, kai kas nors atsikrausto į gretimą namą. Vieną dieną jos didžiausia baimė išsipildo, kai kaimynystėje pasirodo jie. O gal tiksliau ,,jis”?

Sakysit, o ko tu tikėjaisi. Juk viskas aišku, kaip du kart du. Na, bet juk būna ir išimčių. Štai kad ir šioje knygoje. Buvo potencialo plėtoti tam tikras šalutines temas, pvz.: tėvų atstūmimą, dėmesio nerodymą, susitelkimą tik ties vienu vaiku, kažkokias asmenybės paieškas. O dabar viskas tik vos vos užkabinta, vienas kitas sakinys, kurį išsirašė tikriausiai kas antra šios knygos gerbėja (nuoširdžiai, nemanau, kad vyriškajai giminei tokia knyga gali patikti), viskas primena nusaldintą iki koktumo pyragėlį, aplietą rožiniu glaistu. Žinoma, centre – tikrosios meilės paieškos, dilemos, meilės trikampis.

Lolos svajonių suknelė ir šukuosena šokiams. Ir ji tikrai rengiasi tokią suknelę pasisiūti.
Lolos svajonių suknelė ir šukuosena šokiams. Ir ji tikrai rengiasi tokią suknelę pasisiūti.

Lola yra keistuolė, iš aprašymų supratau, kad ji turėtų atrodyti itin originaliai, tad vien todėl norėčiau pamatyti filmą, pastatytą pagal šią knygą (tokio nėra, ir nesistebėčiau, jei nebūtų niekada). Jos keistumas, susijęs su išvaizda, pasiekia aukščiausią tašką tuomet, kai paaiškėja, jog į vidurinės mokyklos žiemos šokius ji nori eiti apsirengusi kaip Marija Antuanetė. Tuomet nemenkai pakilo mano antakiai, bet galvojau, na, tebūnie. Būdama moksleive ji dirba ir kino teatre, turi jai labai svarbų hobį (drabužių siuvimą), tad atrodo, kad visai kaip ir neblogai. Tik kuo toliau, tuo labiau skaitydama jaučiausi, lyg ji būtų ne septyniolikos, o keturiolikos.

Dar erzino amžinas priminimas, kad tarp jos ir vaikino – penkerių metų skirtumas. Suprantu, kad tai priežastis, dėl kurios jo nemėgsta merginos tėvai, bet kai kartojama taip dažnai, atrodo, kad daug labiau amžiaus skirtumas trukdo pačiai Lolai. Tas jos vaikinas – toks tipiškas ,,blogiukas”: ne tik vyresnis, bet ir tatuiruotas, turi savo muzikos grupę, kuria dainas, žodžiu, viskas, apie ką, rodos, svajoja stereotipinė amerikietė paauglė. Ar bent jau kaip mums nori tą parodyti kas antras filmų ir knygų apie paauglius kūrėjas. Tuomet atsiranda tas kitas, kaimynas iš gretimo namo. Visiška priešingybė vien dėl to, kad kitaip nei jos dabartinis vaikinas, šiam vos ne seilė tykšta, kai tik pamato Lolą, lyg koks šunelis laksto paskui ją ir nuo pat pradžių aiškina apie savo jausmus. Rimtai, galvojau, kad pravirks jis kažkuriuo metu. Prasideda visokios perdėtos romantikos (perdėtos, nes labai jau daug sutapimų), tokios kaip pokalbiai tarp atidarytų langų, tilto tarp langų pasidarymas (rimtai?), dar veikėjai turi puikius gebėjimus kažkurioje srityje (toks jausmas, kad knygoje kiekvienas turėjo kažkokį ypatingą gebėjimą) ir kt. Kažkaip man daug vaikiškumo knygoje. Net ne daug, o tiesiog per daug.

Pradžioje užsimenama, kad Lolai kažin kas buvo nutikę praeity, dėl to ji ir bijojo, kad ateis ta diena, kai grįš buvę kaimynai. Jau prisigalvojau visokiausių rimtų dramų, nuo ne tokių baisių iki tragedija pasibaigusių įvykių, todėl, kai sužinojau, koks tas įvykis, nusivylimas buvo didelis. Jei jau intriga paliekama, tai geriau rimčiau ją apmąstyti, kad nereiktų skaitytojui likti nieko nepešus. Arba aš per daug dramatizuoju ir nesu jautri būtent knygoje paminėtai situacijai.

Šiaip visai juokinga, nes skaitydama prisiminiau T. Swift karjeros pradžios vaizdo klipą, nes kažkiek sąsajų su juo turi. Nors geriau pagalvojus, tai nieko keista, kad prisiminiau būtent šią atlikėją, nes bent jau ankstyvieji jos klipai buvo būtent tokios nusaldintos istorijos, kokia yra ir aprašyta šiame romane (kažkuriuo metu ją pamečiau iš akiračio, tad nežinau, gal ir dabar jie vis dar tokie),

Nemažą pliusą dedu už kelissyk paminėtą labai mielą serialą Pushing Daisies (,,Kelias per ramunes“). Nostalgiją net pajaučiau, pamačiusi pavadinimą.

Nesuprantu, kodėl tiek ši, tiek kitos autorės knygos, sudarančios trilogiją yra tokios populiarios ir giriamos internetiniame pasaulyje. Kai buvau dvylikos, tai mėgau tokio tipo, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrėdama galvoju, kad tos skaitytos, kurias dabar irgi banalybėmis pavadinčiau, buvo vis vien daug nuotaikingesnės ir įdomesnės nei ši.

Tikiuosi, šį mėnesį dar pasirodysiu čia ir aptarsiu kokią įdomią (arba nelabai) knygą.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s