7.10. Marina Stepnova ,,Italų pamokos”


italų pamokosPlanavau dar iki knygų mugės ją perskaityti, kad į susitikimą su autore nueičiau jau susidariusi asmeninį įspūdį, o ne tik tokį, kurį turėjau susidėliojusi iš kitų žmonių liaupsių. Tačiau laikas bėga pernelyg greitai, o ir darbai užgriuvę, tai tik po beveik mėnesio nuo planuoto laiko įveikiau ,,Italų pamokas”.

Nors ,,įveikiau” tikriausiai nėra tinkamas žodis, nes taip paprastai sakoma apie sunkias, ne itin įdomias knygas, o ,,Italų pamokos” nėra nei pirmas, nei antras variantas. Autorės rašymo stilius, kuriam apibūdinti dabar nerandu tinkamų žodžių, žavingas ir prikaustantis dėmesį, tiesiog skaičiau ir gėrėjausi, kaip įmanoma taip gražiai parašyti.

,,Apie ką tu svajojai, kai buvai mažiukas?
(…) Aš svajojau skaityti.
Tiesiog skaityti?
Taip. Ištisas dienas. Visą gyvenimą. Geras knygas. Sėdėti prie lango – ir kad sodas ir saulė. Ir skaityti.”

Apie knygas kalbama nemažai. Tiek grožinę, tiek mokslinę literatūrą. Be to, autorė puikiai jų pavadinimus, siužetus, veikėjus, citatas įveda į kontekstą, todėl sukelia įspūdį, kad ji ne tik talentinga rašytoja, bet ir apsiskaičiusi bei sugebanti neįkyriai, harmoningai erudiciją rodyti savo kūryboje. Vienu metu pagalvojau, kad vertėtų sudaryti sąrašą knygų, kurios minimos ,,Italų pamokose” – turėtų gautis netrumpas.

Apie romano centre esantį Ivaną Ogariovą sužinoti galima daug: pradedant jo meilės ir šilumos trūkumu pasižymėjusia vaikyste, griežtu ir svetimu tėvu, užguita motina, tęsiant jo patirtimi armijoje, studijose, darbe. Jokio grožio, vien nykuma, beviltiškumo jausmas, kurį lengva pajausti skaitant, žada tik dvi išeitis: arba kažkas turi labai rimtai sudrebinti jo asmeninį pasaulį, arba jis ir toliau eis pasroviui, nejausdamas malonumo nei profesinėje srityje, nei šeimoje. Ir tuomet atsiranda tai, apie ką visi tiek daug rašo, kalba – toji didžiulė, neapčiuopiama meilė, kuri suteikia Ogariovui sparnus ir padeda pamatyti kitokį pasaulį, kuri leidžia ignoruoti savo dėl tos pačios meilės padarytus šlykščius poelgius ir nebematyti to, kas vyksta prieš akis. Be Ogariovo yra dar du ganėtinai išplėtoti personažai – jo žmona Ania ir Malia, apie kurias skaityti buvo ne ką mažiau įdomu nei apie Ivaną. Man patiko, kaip įtaigiai sugebėta perteikti bendra atmosfera, kai didžioji kūrinio dalis atrodo lyg tamsus, niūrus vėlyvo rudens laikotarpis, kuris, rodos, niekad nesibaigs.

Beje, nesyk minima baklava iki tol man buvo visiškai negirdėtas žodis, jau nekalbant apie jo reikšmę, o tuomet, kai knygą jau buvau pradėjusi skaityti ir sužinojau, kas tai per daiktas, kasdienybėje (parduotuvėje, berods kavinės vitrinoje) ėmiau matyti, kad ir Lietuvoje šis patiekalas žinomas, tik pro akis matyt prasprūsdavo.

Jei dar nebūčiau dariusi tokių didelių pertraukų ir nuosekliai per kelias dienas būčiau ją skaičiusi, įspūdis, tikiu, kad būtų buvęs dar didesnis. Deja, taip jau susiklosto, kad karts nuo karto galva tampa užimta kitais dalykais ir skaitymui nei laiko, nei noro nelieka.

Advertisements

One thought on “7.10. Marina Stepnova ,,Italų pamokos”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s