7.9. Erich Maria Remarque ,,Laikas gyventi ir laikas mirti“


remarque,,Kada pavirsta žmogžudyste tai, kas įprasta vadinti didvyriškumu?“

Buvau išsiilgusi E. M. Remarque rašymo stiliaus, jo gvildenamų temų, tad, kad perskaičiau dar vieną šio autoriaus knygą.

Ne veltui užsiminiau apie jo gvildenamas temas. Jos kartojasi. Todėl visad sakau, kad neverta šio autoriaus knygų skaityti viena po kitos, nes pasikartojimai tik ryškiau pasijaus, o tai gadins skaitymo malonumą. Ne vieno autoriaus (S. Brown, J. Picoult ir kt.), rašančio savo knygas pagal vieną formulę,  knygų jau senokai nebeimu, o štai E. M. Remarque skaityti noras nedingsta, nepaisant to, kad daugiau mažiau formulė naudojama irgi ta pati.

Lojali šiam autoriui išlieku dėl jau nesyk minėtos jo kuriamos atmosferos, simpatiškų, įdomių personažų. Lengva ,,panirti“ į jo knygas ir neišeiti, gera jausti personažą, kuris visoje toje beprotybėje sugeba blaiviai mąstyti (ir kovoti su masinėmis nuomonėmis, kelti klausimus), nors tuo pačiu lengva matyti ir tragizmą: tai kad mato, kad tyliai priešinasi, tik apsunkina jo gyvenimą, kuris nuspręstas kažkieno kito, kur nėra kitos išeities, tik plėšytis tarp savo įsitikinimų ir paklusimo valdžios norams. Todėl mažyčiai nusižengimai įstatymams tampa dideli tos akimirkos laimėjimai ir knygos personažams.

,,– Jūs šypsotės, – tarė jis, – Ir esat toks ramus. Kodėl nerėkiate?
– Aš rėkiu, – atsakė Greberis. – Tik jūs negirdite.

Greberis – pagrindinis veikėjas, kuris po trejų metų fronte gauna dviejų savaičių atostogas. Grįžęs į gimtąsias vietas jis pamato daugybę subombarduotų pastatų, taip pat – ir savo tėvų namus. Jis deda pastangas, kad surastų tėvus, apie kuriuos nėra jokios žinios. Netrukus susitinka ir vaikystėje pažintą Elizabetą, kuri jam padeda nors kiek atsiriboti nuo realybės. Tačiau žinojimas, kad netrukus teks vėl grįžti į frontą, sukelia ir laikinumo jausmą, kuris neleidžia ramiai mėgautis ,,šia akimirka“, nes laikas bėga nenumaldomai, aplinkui vis kas nors primena apie karą (dažnai vykstantys bombardavimai, kely besimaišantys pareigūnai, vežimas į konclagerius ir kt.). Todėl pabaigoje itin lengva suprasti veikėją, jo dvejones apie tai, kas tikra, o kas netikra. Pabaiga – tikėta, nes padariau tai, ką karts nuo karto mėgstu praktikuoti, t.y. perskaityti paskutinį puslapį, kai tik dalį knygos būnu perskaičiusi. Bet net ir žinojimas nesugadino bendro įspūdžio.

Patiko. Šiandien, baigdama paskutinius puslapius, pabaigoje net ir nusivyliau, kad tiek mažai buvau pasilikusi, nes dar nesinorėjo padėti jos į šalį.

Ekranizacija

1958-aisiais buvo sukurtas A Time to Love and a Time to Die, režisuotas Douglas Sirk. Daugiau informacijos galite rasti čia. Beje, šiame filme galima išvysti ir patį E. M. Remarque.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s