7.2. Umberto Eco ,,Nr. 0″


ecoTai naujausias Umberto Eco romanas, kuriame vaizduojamas 1992-ųjų Milanas. Politikas pasamdo keletą žmonių kurti laikraščio, kuris neegzistuoja ir ateity neplanuojamas leisti. Visa laikraščio esmė – kurti naujienas patiems, remiantis gandais, kalbant užuominomis, kad patys skaitytojai padarytų norimas išvadas. Naujienos kuriamos skandalingos, iškeliančios netikras problemas, galinčios pakenkti minimiems straipsniuose žmonėms. Pagrindinis veikėjas Kolona dirbdamas redakcijoje turi ir slaptą užduotį – rašyti skandalą galimai sukelsiančią knygą apie kuriamą laikraštį.

Kas tikriausiai pasirodė įdomiausia – tai redakcijos darbas. Surinkti visiškai skirtingi žmonės, visi ambicingi ir todėl, kai jų neišklauso, jiems nepritaria ar tiesiog ignoruoja, kyla nesutarimų, atviro ar užslėpto pykčio. Bene ryškiausias pavyzdys – vienintelė moteris redakcijoje, kuri iki tol rašydavo meilės istorijas, tačiau svajoja apie rimtą žurnalistės darbą, bet naujame darbe ji tegauna horoskopų skiltį, o kitų kuriamos purvinos tiesos apie žymius asmenis jai kelia neviltį. Dar vienas personažas turi užsibrėžęs tikslą įminti didžiąją paslaptį apie B. Musolinio gyvenimo pabaigą (ir teorijų šia tema išties knygoje netrūksta). Pateikiama idėjų, kurios galbūt ir realybėje pagelbėtų, norint išpopuliarinti naują laikraštį, siūloma, kas galėtų būti įdomu skaitytojams, kaip galima būtų pateikti informaciją taip, kad ši pasiektų trokštamą tikslą ir t.t. Dar įdomus niuansas buvo, kai nesyk personažai diskutuodavo, kad vienai ar kitai temai, žodžiui, frazei tikslinė auditorija bus per daug kvaila – kad taip yra ir realybėje, nesunku patikėti, ypač žvelgiant į šių dienų naujienų portalus ar tai, kokia tematika rašomi didžiausiu tiražu leidžiami žurnalai. Ironijos ir kandumo netrūksta tiek dialoguose, tiek monologuose.

 Ir viskas buvo ganėtinai įdomu iki tol, kol buvo pradėta artėti pabaigos link. Atrodo, lyg autorius, kurio vien pavardė jau kaip ir žada vertą dėmesio knygą (tiesa, iki tol skaičiusi buvau tik ,,Rožės vardą” bei pasamprotavimus apie skaitymą ,,Nesitikėkite atsikratyti knygų“), kažkuriuo metu išsikvėpė ir suskubo užbaigti, nueidamas lengviausiu keliu. Ir tas kelias – nuviliantis, nes, rodos, skaičiau, laukiau, lyg ir intriga nuo pat pirmo puslapio palikta (kadangi pradedama nuo ,,dabar”, tuomet pereinama į praeitį, o galop vėl grįžtama į dabartį), o galiausiai – lyg apskritai nebūtų nieko buvę, tad pasijaučiau ir kiek apgauta, trumpam net suabejojau šios istorijos tikslu.

Nepaisant kulminacijos, atomazgos ir mažos apimties, kuri šiuo atveju nėra privalumas, romanas vis dėlto turi įdomių siužetinių linijų, dėl kurių ši knyga turėtų palikti žymę atminty nors kuriam laikui.

Advertisements

3 thoughts on “7.2. Umberto Eco ,,Nr. 0″

  1. Po “Prahos kapinių” truputį bijau imtis Umberto Eco… Ta knyga buvo mano nusivylimas. Bijau, kad ir su šia taip gali atsitikti, ko labai nenorėčiau :/

  2. O man tai visai džiugu, kad U.Eco grožinėje literatūroje sugeba būti visoks, neštampuoja klonų. Daug kam ši knyga apimtimi sukėlė nuostabą, tarp jų ir man. Tačiau šią knygą, manau, reiktų vertinti ne kaip romaną, o kaip satyrą, siekiant pašiepti ir iškelti tų laikų (1992 m.) Italijos politinį supuvimą. Tarp eilučių vis kyšo pono Berlusconio ausys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s