6.59. Kristina Gudonytė ,,Jie grįžta per pilnatį“


kristinaNetyčia sutapo, kad antroji iš eilės perskaityta knyga siejasi su Vilniumi. Šį kartą tai naujausioji Kristinos Gudonytės knyga ,,Jie grįžta per pilnatį“. Beje, ji, kaip ir kažkada mano išpeikta ,,Atjunk“, pretenduoja 2015-ųjų Metų knygos rinkimų knygų paaugliams kategorijoje.

Paauglei Bertai per vasaros atostogas pavyksta įsidarbinti rekvizitininke italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuri kuria filmą apie karalienę Boną. Iš pradžių tai atrodo kaip puiki galimybė įgyti patirties ją dominančioje srityje, tačiau netrukus prasideda ne tik Bertos, bet ir jos dviejų gerų draugų Žygio ir Augio nuotykiai, kai tampa nebeaišku, kur iliuzijos, o kur realybė, o iki tol girdėtos legendos virsta tikrove.

Apie Vilnių užsiminiau ne be reikalo, kadangi visos legendos, kurios atgyja, susijusios būtent su mūsų gražiąja sostine. Neužtenka autorei šiuolaikinio Vilniaus, nutaria ji skaitytojus bei kai kuriuos veikėjus perkelti ir į XVI a., kur viskas visai kitaip ir tik iš pavienių objektų galima nuspėti, kad tai – tas Vilnius, po kurį veikėjai nuo pat gimimo sukinėjasi. Nemažai dėmesio skiriama Vilniaus katedrai, Varpinei, Valdovų rūmams, Rotušei, sostinės bažnyčioms ir vienuolynams. Skaitydama galvojau, kad ši knyga gali atlikti ir šviečiamąją funkciją bei įdėti į galvą keletą istorinių faktų, praversiančių moksleiviams pamokose, kai reikės apie Renesanso epochą mokytis. O ir Valdovų rūmai tampa po šios knygos daug patrauklesnis objektas nei iki tol.

Siužetas iš pažiūros paprastas, bet vos pradėjus skaityti galima pastebėti, kiek joje visko daug: įpintos legendos, istoriniai faktai, fantastikos elementai, draugystė, nuotykiai. Dialogai smagūs, išvengta nereikalingo kalbėjimo apie nieką. Humoro, o vietomis – ir išties nustebinusio, taip pat netrūksta. Asmeniškai aš dar kurį laiką negalėjau atsigauti, perskaičiusi rimtų Augio samprotavimų apie tai, kad visai neprasta idėja galėtų būti elitinio viešo krematoriumo atidarymas Katedros aikštėje. Dar vienas dalykas, kuris patiko skaitant – tai, kad nebuvo koncentruojamasi į paaugliškas problemas, o visas dėmesys skiriamas nuotykiams ir paslapčių narpliojimui. Matyt dėl to ir apie pačius personažus sužinome tik tiek, kiek reikia, pernelyg nesigilinant į tai, kas būtų nereikalinga būtent šiam siužetui. Įdomu buvo skaityti, svarstyti, į ką dar įsivels draugai ir ką iškrės paslaptingasis kelis šimtus metų gyvenantis personažas. Romanas paliko šiltą, malonų įspūdį. Nors neskaičiau keleto kitų pretendenčių, bet nudžiugčiau, jei skaitytojai ir šią jos knygą išrinktų Metų knyga paaugliams.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s