6.58. Jurgis Kunčinas ,,Tūla”


tūlaNesiseka paskutiniu metu su knygomis, nors tu ką. Nė nežinau, ar čia mėnulį kaltinti, ar nemokėjimą išsirinkti, ar pati nebežinau, ko noriu ir tikiuosi iš knygų? Nors į ,,Tūlą” žiūrėjau kreivai dar prieš imdama, bet, kaip sakoma, viltis – durnių motina.

Pradedant nuo to, kas patiko, tai, žinoma, J. Kunčinas rašo neprastai, rašymo stilius poetiškas ir melodingas. Suprasti, kad jis geba valdyti žodį, nesunku nuo pat pirmojo skyriaus. Tad šioje vietoje ginčytis nesiruošiu. Kūrinio nuotaika – tipiška lietuviška, kaip kažkas įvardintų: slogi, neapsieinama be kažkokių liūdnesnių įvykių, daug melancholijos – bet tai iš esmės nėra blogai, nes tokia nuotaika knygose man patinka.

Skaitydama atsiliepimus pastebėjau tendenciją įvardinti pagrindinio personažo meilę Tūlai kaip nuostabią, tikrą ir dar visokią kitokią. Nieko aš nuostabaus aprašomoje meilėje nemačiau. Apskritai, man ji keista. Net ir cituoti kažkokių meilę įvardijančių žodžių nesinori, nes tiesiog nepajaučiau tarp jų nei ten kokio ypatingo ryšio, nei dieviškų jausmų. Jie kartu buvo savaitę. Mergaitė klausėsi mamos ir laikėsi atokiai nuo pagrindinio veikėjo. Anas irgi nuo jos stengėsi atsiriboti, susitikinėdamas su kitomis moterimis, dar turėjo progos pabūti psichiatrinėje ligoninėje bei būti uždarytam dėl priverstinio alkoholizmo gydymo. Tik atsitiktinai karts nuo karto susitikdavo, o net ir tais kartais buvo neaišku, ko Tūla nori, o ko ne. Personažai nežavintys: vienas – pasirinkęs benamio gyvenimą, alkoholikas, siekiantis pirmos pasitaikiusios moters, tik Tūla kažką gero jame pabudina, kitas – depresijos apimta mergaičiukė, gan mistiška išlikusi iki pabaigos, nes mažai jos pačiame kūrinyje, kadangi svarbiausi čia pagrindinio personažo išgyvenimai ir jausmai. Neįdomi toji jų meilė, gal kiek įdomiau skaityti buvo nebent apie pagrindinio veikėjo gyvenimo laikotarpyje besigydant dėl alkoholizmo bei psichiatrinėje, kur vis kažkas įdomiau įvykdavo, o ir pažvelgti į to laikmečio gyvenimą visai smalsu.

Dar ką visi pabrėžia – tai nuostabų Vilniaus pateikimą. Vilnius man irgi patinka tiek, kad turiu sukti galvą, ką čia su savo gyvenimu daryti, kad nors trumpam netektų persikelti į kitą miestą. Tačiau nepaveikė manęs visas tas garbinimas. Įsivaizduoju, kad kam nesvetimas bohemiškas gyvenimas, kas jaučia nostalgiją ar meilę Užupio rajonui (kuriam nejaučiu išskirtinių emocijų), tam visai kitaip skaitysis ši Tūlos istorija, tuos tikriausiai paskatins ieškoti vietos, kur gyveno Tūla, takelių ir gatvių, kuriomis abu veikėjai vaikščiojo, vietų, kur stovėdami jie žvelgė į tam tikrus objektus. Taip, J. Kunčinas parodė savo meilę Vilniui, tą padarė gražiai, atsižvelgiant į jo gebėjimą puikiai dėstyti mintis, bet man tas žavėjimasis nepaliko įspūdžio.

Tuo matyt ir baigsiu. Tiesa, ,,Tūla” yra skaitoma neprastai – nuo 1993-ųjų, kai pasirodė pirmąsyk, jos tiražas šiemet kartojamas jau penktą sykį.

Advertisements

One thought on “6.58. Jurgis Kunčinas ,,Tūla”

  1. Man tai nuoširdžiai nesuprantama, kodėl šis kūrinys pateikiamas kaip meilės romanas. Galbūt taip lengviausia jį parduoti ir jį paaiškinti, bet pats Kunčinas sakė, jog “Tūla” yra apie aną laiką ir anuos žmones; meilė Tūlai tokia tik tarp kitko, viską jungianti kūrinio linija. Nors man gražūs tie jo pasvaičiojimai apie Tūlą ir t.t., bet skaitant taip pat neapleido mintis, kad šiaip jau jų meilei šiek tiek trūksta logikos.

    Labiausiai man patinka Kunčino romanas “Kilnojamosios rentgeno stotys”. Ar gal “Riontgeno”, dabar jau nepamenu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s