6.51. Anna Sam ,,Kasininkės vargai ir nuotykiai”


kasininkes_vargai_ir_nuotykiaiLabiau brošiūra nei knyga, nes puslapių nedaug, bet gal ir gerai, nes greičiausiai būčiau metusi į šoną ir nepabaigusi. Autorė pasakoja apie tai, ką patyrė aštuonerius metus dirbdama kasininke dideliame prekybos centre. Tad jei neteko susidurti savo aplinkoje su žmonėmis, kurie dirba / dirbo šį darbą, galbūt bus naudinga ją perskaityti. Arba ne.

Autorė stengiasi pateikti viską arba juokingai, arba taip, kad sukeltų pasibjaurėjimą, pasišlykštėjimą klientais, valdžia, darbo sąlygomis ir kt. Bet tai ir telieka stengimasis. Iš pažįstamų, kurie prie kasos praleido žymiai mažiau laiko nei Ana, labiau papiktinančių ar juokingų istorijų išgirdau per žymiai mažesnį laiką nei jo reikėjo tam, kad perskaityčiau šią knygą. Nuobodūs memuarai, kuriuos skaitant galvojau, kad galgi kitam puslapyje bus papasakota išties kažkas įdomesnio, kas nuoširdžiai prajuokins. Deja. Taip ir nesukėlė emocijų, tik nuobodulį. Ir norą kuo greičiau užbaigti ją skaityti.

Pastebėjau, kad mane erzino ir autorės pasirinktas pasakojimo tipas – ji visada kreipiasi į skaitytoją (jūs). Čia tikriausiai panašiai kaip kai kurie negali skaityti knygų, kurie parašyti pirmuoju asmeniu, taip man nepatinka, kai kreipiamasi tiesiogiai į skaitytoją. Tą pastebėjau ir anksčiau. Atsivertusi knygą, kuri greičiausiai bus toji, kurią aptarsiu ryt (Ch. Dickenso ,,Kalėdų giesmė”), pamačiau, kad pradžioje irgi kreipiasi į skaitytoją, tad vos nenumečiau į šalį, bet po to, kai prasidėjo normalus siužetas, kreipimosi neliko. Tiesa, ten kliudo kiti dalykai, bet apie tai – kitam įraše.

Įsivaizduoju, kad ši knyga galėtų pakeisti nuomonę apie šį darbą dirbančiuosius tiems, kurie menkina tokį darbą, kurie manosi esą aukščiau už eilinius kasininkus. Ir tokių teko matyti ne taip ir mažai per savo vaikščiojimo į parduotuves stažą. Apskritai, nemažai dalykų, kas pasakojama, gali būti numanoma net nebūnant tuo žmogumi, kuris turėjęs patirties dirbant šį darbą – užtenka stebėti, kaip apsiperka priešais eilėje stovintys žmonės. Bet ne visi mato, tad gal knyga ir parodytų, bestų pirštą į skaitytoją, kuris mėgsta eiti į parduotuvę likus penkioms minutėms iki uždarymo, lekia pats pirmas, kai tik atsidaro, kelia sąmyšį dėl to, kas net neįeina į kasininko pareigas ar atsakomybę. Ir taip toliau.

Tuo tarpu man ši knyga – toji, kurią perskaičiau ir užmiršau. Nieko įsimintino ir to, kas kardinaliai būtų pakeitę požiūrį į tuos, kurie sėdi už kasų. Nes nelabai ir buvo ką keisti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s