6.49. Michelle Gable ,,Butas Paryžiuje“


butas-paryziuje-1Ech, tas Paryžius – kad ir gyvai neaplankytas, bet vilioja savo architektūra, jaukiomis gatvelėmis ir kavinėmis, šiltomis istorijomis tiek kine, tiek literatūroje. Pasiūlos Paryžiaus / Prancūzijos tematika jau kurį laiką yra išties nemažai, todėl atsirinkti, kas būtų verta skaitymo, o kur tik Prancūzija kaip fonas, o siužetas – tuščias, yra ne taip ir lengva. Prieš paimdama ,,Butas Paryžiuje“ į rankas nežinojau, ko tiksliai tikėtis, tačiau nežinau, ar taip paveikė knyga, ar tai, kad grožinės literatūros neskaičiau porą savaičių, bet tiesiog visiškai nesinorėjo jos paleisti iš rankų.

Kūrinio centre – senovinių baldų ekspertė Eiprilė, kuriai pasiūlymas mėnesiui išvykti į Paryžių, kad galėtų įvertinti septyniasdešimt metų neliestame bute esančius daiktus, pasirodo puiki proga pabūti kitoje aplinkoje, toliau nuo šeimyninių rūpesčių. Bute rasti dienoraščiai, kurie priklausė tame bute XX a. gyvenusiai charizmatiškai Martai de Florian, Eiprilę ima dominti daug labiau nei milijonus dolerių aukcionui uždirbsiantys bute esantys daiktai.

Skaitydama jaučiausi, lyg būčiau patekusi į Woody Allen’o ,,Midnight in Paris“ filmą. Ištraukų iš Martos dienoraščių metu pakliūdavau į pasaulį, kuriame šalia sukiojosi tokie žinomi asmenys kaip Marcel Proust, Pablo Picasso, Victor Hugo giminaitės ir kiti. Martos gyvenimas – spalvingas, pompastiškas, kontrastingas: vieną dieną ji galėdavo turėti viską, o kitą dieną – likti nežinioje dėl savo ateities. Paraleliai vaizduojamas šiuolaikinis gyvenimas, kuriame trumpam į Paryžių atvykusi Eiprilė, vaikštanti tomis pačiomis gatvėmis kaip ir Marta, taip pat išgyvena visišką nežinią dėl to, ko jai norisi ir kas jos laukia grįžus namo. Ir ar apskritai ji gali pavadinti tą vietą Niujorke namais. Skaudus vyro prisipažinimas dėl neištikimybės, nemalonūs paauglystės prisiminimai ir nuoskaudos bei maloni pažintis su nerūpestingu prancūzu Luku – viskas persipina romane ir išsirutulioja į savęs ir savo tikrųjų norų paieškas. Lyg ir nieko ypatingo ar ypač gilaus, bet buvau įlindusi į knygą visą šį savaitgalį, vos tik atsitraukdavau nuo darbų.

Žavėjo Eiprilės užsidegimas: ji valandų valandas gali pasakoti apie baldus, jų istorijas, žmones, kurie juos gamino. Atrodo, jei gyvai jos klausyčiau, ir pati užsidegčiau tuo entuziazmu, kurio jai netrūko būtent darbinėje srityje. Dar verta paminėti ir išsamius baldų, aplinkos aprašymus: taip ir norisi viską pamatyti savo akimis, vaikščioti tomis gatvėmis, lankytis jaukiose kavinukėse, grožėtis Senos pakrante. Išties, romanas pranoko visus turėtus lūkesčius, o teisinga pabaiga, ne per daug nusaldinta, nesugadino iki tol susidaryto įspūdžio.

Kai norėsis apsilankyti magiškame Paryžiuje ir iš karto pamatyti jį dviejuose skirtinguose laikotarpiuose, bandyti laužyti liežuvį tariant įterptas prancūziškas frazes (ir vėl sau priminimas, kad vertėtų prisiminti primirštus įgūdžius) ir pasinerti į dviejų moterų likimus (beje, Martos istorija nėra visiškai iš piršto laužta, apie tai galima pasiskaityti įdomiame straipsnyje čia), ši knyga gali būti tinkamas variantas.

Reklama

1 mintis apie “6.49. Michelle Gable ,,Butas Paryžiuje“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s