6.41. Nathan Filer ,,Skausmingas krytis”


nathanPastebėjau, kad jau kurį laiką į rankas nepatenka knyga, apie kurią prieš tai nieko nebūčiau girdėjusi ar mačiusi. Paprastai jau žinau autorių ar pavadinimą, skaičiau anotaciją ar skaičiusiųjų atsiliepimus, galbūt – tik viršelį mačiusi. Apie ,,Skausmingą krytį” nei girdėjau, nei mačiau. Tikriausiai vertėtų padėkoti bibliotekai, kuri šią knygą padėjo lentynos viršuje, kur knygos pastatomos profiliu. Kuo sudomino viršelis ir pavadinimas – nežinau, bet perskaičiusi anotaciją, kuri teigia, kad tai pasakojimas apie vaikiną ir jo praeitį bei ėjimą šizofrenijos diagnozės link, supratau, kad tiesiog privalau ją perskaityti.

Pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl situacijos iš šalies nežinome, galime tikėti arba netikėti tuo, ką devyniolikametis Metjus pasakoja apie save, savo vaikystę ir paauglystę. Atrodytų, pagrindinė tema turėtų būti būtent pirmieji šizofrenijos simptomai, ką išgyveno šeima, sužinojusi šią diagnozę ir t.t., bet didžiąją knygos dalį užima kylanti intriga dėl to, kas nutiko mažajam Metjaus broliui Saimonui, kuris turėjo Dauno sindromą. Pasakojimas dėliojamas iš nuotrupų: grįžtama į kažkurią praeities akimirką, po to – į dabartį, kur Metjus geria vaistus, kalbasi su gydytojais ar lankytojais, vėliau – vėl į kažkurį praeities etapą. Todėl skaityti nenusibosta, išlieka dinamika net tuomet, kai veiksmo, rodos, ne tiek ir daug.

Knygą, nepaisant nesamo nuoseklumo, skaityti lengva. Manau, kad dažnas skaitytojas šią knygą įveiktų vienu prisėdimu. Įdomus leidimas: atrodo, ko jau ko, o paveikslėlių suaugusiems (nors galvoju, kad ir paauglius ji sudominti galėtų) skirtoje knygoje tikrai nesitikima. O čia kai kuriems paveikslėliams ir visas puslapis skiriamas. Paveikslėliai nesudėtingi, greičiau jau – detalės, papildančios ar iliustruojančios tekstą. Ir piešiniai ne veltui įdėti – kadangi idėja tokia, kad knygą rašo pats veikėjas, jie taip pat prisideda prie šio įspūdžio sudarymo, nes Metjus mėgsta piešti ir tą daro, anot jo paties, išties talentingai.

O istorija liūdna ir niūri. Daug liūdesio aplinkinių veiduose, daug skausmo – jo paties viduje. Pati nesu susidūrusi su šizofrenija sergančiuoju, tad negaliu pasakyti, kiek atskleisti šios ligos ypatumai. Vietomis man jų trūko, nes, kaip minėjau, koncentruojamasi ne į ligą. Iš esmės, Metjus galėjo net nesirgti šizofrenija. Jis galėjo būti paprastas jaunuolis, kurį kankina didžiulė kaltė ir prisiminimai, kuriuos nori išlieti ant lapo tam, kad galbūt pamirštų tą skausmą.

Tačiau toji kaltė ir liūdesys kūrė niūrią atmosferą. Ir ši atmosfera kurta įtikinamai. Taip, kad vietomis beveik graudinausi skaitydama. Buvo gaila Metjaus, tėvų, kitų artimųjų. Nelengva skaityti apie jausmus, su kuriais jie turi gyventi. Metjus jaučiasi kaltas dėl brolio mirties. Mama, kad ir ryškiai neišsakyta, greičiausiai kaltina save dėl Metjaus ligos, nes jos brolis šia liga irgi serga. Kaltė, kad kažko nepadarė, kažką praleido pro akis, kad nesugebėjo padėti, nors galbūt galėjo – tai taip žmogiška, tačiau tuo pačiu ir sunku. Sunkus susitaikymas su liga, nenoras priklausyti nuo vaistų, gydytojų ir seselių, ėjimas paskui balsus, nevaldomos emocijos. Kaip minėjau liūdna, o tuo pačiu tai vertinga knyga tuo, kad tokia tematika grožinės literatūros nėra tiek daug (bent jau man taip atrodo) kiek apie kai kurias kitas sveikatos problemas (pavyzdžiui, autizmą).

Patiko.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s