6.33. Michail Šiškin ,,Laiškų knyga”


Laisku-knygaTai knyga, apie kurią kalbėti nelengva, nes ją reikia skaityti. Iki tol skaitytos pagyros autoriaus rašymo stiliui pasiteisino su kaupu. Melodingas, poetiškas romanas, kurią norėjosi skaityti ir skaityti, kol bus užverstas paskutinis puslapis. Ir tuo pačiu norėjosi niekuomet jos nebaigti – buvo gaila išsiskirti su personažais, o labiausiai – su užburiančiu tekstu.

Knygos veikėjai – Sašenka ir Volodenka – rašo laiškus. Rašydami kreipiasi vienas į kitą. Tačiau skaitant toliau ima atrodyti, kad jie gyvena lyg skirtingame laike ir rašo savajam Volodenkai ar savajai Sašenkai. Galbūt net neegzistuojančiam. Tie laiškai, rodos, nė nepasiekia gavėjo, tad susidaro įspūdis, kad laiškai – kaip dienoraščiai. Į vieną iš jų rašo Sašenka, įpinanti kasdienybės iš savo gyvenimo, kur susilieja jos artimų žmonių gyvenimai, rūpesčiai, praeities apie pirmąją meilę, į kurią kreipiasi, vaikystę prisiminimai. Į kitą iš jų rašo Volodenka, matantis karo baisumus bei norintis aprašyti savo išgyvenimus, matytus vaizdus ir, kaip Sašenka, praeities atsiminimus. Sunkiomis akimirkomis jie griebiasi adresato kaip paskutinio šiaudo, už kurio dar laikosi, kuris padeda išgyventi.

Laiškuose – kasdienybės detalės, kartais iš pažiūros visai nereikšmingos, bet būtent iš jų susideda gyvenimas, tad galop atrodo, kad ir kiekviena nereikalinga smulkmė yra tiek pat reikalinga. Į knyga sutelpa tiek visko ir viskas taip gražu. Meilė – toks nubalintas žodis, tačiau kaip gražiai apie ją rašo M. Šiškin knygos veikėjai savo laiškuose. Kaip tiksliai ir įtaigiai perteikiami vienatvės, tuštumos jausmai – ne kiekvienas taip galėtų. Mėgavausi kiekvienu sakiniu ir jutau, kiek galios turi rašymo stilius: juk lygiai tą pačią istoriją galima būtų papasakoti daug paprasčiau, nusaldintai, manipuliuojant skaitytoju, o čia viso to nėra. Personažai – žmogiški, bijantys vienatvės, mirties, savo minčių, tarp kurių – nemažai nepatogių, tokių, kurias norisi paslėpti kuo giliau. Veikėjai sugeba džiaugtis, o vos už kelių minučių liūdėti, jie atviri, nuogi prieš tą, kuris kada nors skaitys laišką. Viskas taip tikra. Ir todėl įtaigu.

Atskiros pagyros vertėjui – S. Parulskiui. Galbūt ne veltui jo pavardė užrašyta ir viršelyje. Lyg koks kokybės ženklas.

Tikriausiai neperteikiau tiksliai to jausmo, su kuriuo gyvenau skaitydama šią knygą ir tebegyvenu dabar, užvertusi ją. Nes kaip minėjau, ją reikia skaityti. Dar vienas liepos skaitinys, kuris neabejotinai metų gale bus prie geriausių.

Advertisements

One thought on “6.33. Michail Šiškin ,,Laiškų knyga”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s