Apie skaitymą


Paskutiniu metu mane pasiekia nemažai minčių apie skaitymą, kokias knygas vertėtų skaityti, kokių – ne, kokie galėtų būti skaitymo tikslai. Apie tai šiek tiek diskutavau su drauge, po to pasirodė straipsnis apie lengvų knygų skaitytojus, kuris sukėlė nemažai diskusijų internete, akys užkliūdavo už skaitančiųjų pasisakymų anksčiau išvardintais klausimais. Pagalvojau – atėjo laikas ir man pasisakyti. Pradėsiu nuo to, kaip knyga apskritai atkeliavo į mano rankas, ką ji man reiškė vaikystėje ir paauglystėje, po to pateiksiu keletą minčių iš dabartinės pozicijos, taip natūraliai, gal kiek painiai atsakydama į išsikeltus klausimus.

Pradėjau skaityti anksti – ketverių. Dar dabar pamenu, kai jau išmokusi raides dėlioti į žodžius, būdama ligoninėje vaikščiojau po palatą su knyga (galbūt tai buvo ,,Katinėlis ir gaidelis“, galbūt – ,,Pelenė“) rankoje ir garsiai skaičiau. Taip prasidėjo mano kelionė į knygų pasaulį, knygų iš kelių bibliotekų tempimas namo, laisvalaikio leidimas įsikniaubus į knygą. Aišku, kai buvau vaikas, negalvojau didelių priežasčių, kodėl skaitau. Tiesiog patinka, įdomu. Galbūt ir vėliau nekvaršinau galvos tokiais klausimais iki tol, kol kas nors pasidomėdavo ir kuriam neužtekdavo ,,man įdomu“, ,,tai mano pomėgis“ ar pan. Kai kurios priežastys ateidavo į galvą lyg kokia staigiai kilusi idėja.

Knyga man daugeliu atveju buvo užuovėja. Ten aš rasdavau kitus pasaulius, įdomius žmones, siužetus, kurie versdavo skaityti tol, kol sužinodavau pabaigą, išgyventi nuotykius ar tiesiog gyvenimiškas situacijas kartu su veikėjais. Ši priežastis vis dar yra svarbi iki dabar. Taip pat už knygos slėpdavausi tuomet, kai verkdavau (neturėjau atskiro kambario, tad tos dvi knygos sienelės man atstodavo tikras sienas, skiriančias nuo kitų šeimos narių. Ir visgi buvau naivi lyg kengūra, įkišusi galvą į smėlį ir mananti, kad jei ji nieko nemato, tai ir jos nemato), knyga padėdavo atsiriboti ir tuomet, kai pavargdavau nuo namiškių (o tuomet dar puikiai gebėdavau įsijausti į knygą, kad neretai nieko aplinkui nebegirdėdavau – gaila, kad šio gebėjimo, rodos, neišsaugojau), nuo dažnai įjungto televizoriaus. Jau būdama paauglė, vieną dieną supratau, kad būdama namuose jau keletą metų juokiuosi tik skaitydama knygą ar žiūrėdama juokingą filmą. Emocingai (tiek juoku, tiek ašaromis) į knygų siužetus, jei tik jie mane paliečia, reaguoju ir dabar. Taigi atrodo, kad knyga man buvo ir galimybė išgyventi tas emocijas, kurių realiame gyvenime mažokai patirdavau.

Nors skaityti pradėjau anksti, nebuvau iš tų vaikų, kurie graužė itin solidžias, suaugusiems skirtas knygas – ir tuo džiaugiuosi. Kaip sakoma – viskam savas laikas, tad atitinkamai ir vaikystėje skaičiau vaikams ar jaunesniesiems paaugliams skirtą literatūrą, po to perėjau prie rimtesnės paauglių literatūros. Į suaugusiųjų skyrių pirmąsyk užsukau gal septintoje klasėje – pamenu, kaip sudėtinga buvo išsirinkti ką nors iš krūvos knygų, kurių autorių nė nebuvau girdėjusi. Tai buvo visiškai nauja, nepažinta sfera. Maždaug nuo tada pradėjau maišyti ir maišau iki dabar – kaip galima pastebėti ir iš tinklaraščio turinio, skaitau gan platų asortimentą: yra tiek paaugliams, tiek suaugusiems skirtos, tiek klasikinių, tiek šiuolaikinių autorių literatūros.

Kuo knyga traukia dabar? Panašiai kaip ir anksčiau – dėl patekimo į kitus pasaulius, dėl išgyvenamų emocijų ir situacijų kartu su personažais (įsijausti vis dar gebu neblogai), dėl pabėgimo iš realybės. Renkuosi skaitymą kaip atsipalaidavimo būdą, laiką sau ir niekam kitam. Būtent tokios naudos (jei taip galima pavadinti) ir ieškau, imdama knygą: pabuvimo kitur, pabuvimo su savimi, atsipalaidavimo, kažkokių emocijų pajautimo. Tą man gali suteikti tiek paaugliška, kuriai tikriausiai jau per sena turėčiau būti, tiek suaugusiems skirtoji literatūra. Todėl ir skaitau visokias. Juk jei kažkas būtų ne taip (t.y. man jos nesuteiktų to, ko noriu) tikriausiai ranka ir nebekiltų? Siekimas tobulėti skaitant – to specialiai nesiekiu imdama grožinę literatūrą (jei noriu kažką sužinoti apie konkrečią sritį ir į ją pasigilinti, tam yra speciali literatūra), tačiau be abejo džiaugiuosi, jei kažką naujo sužinau: apie aprašomas šalis, kitas kultūras, tradicijas. O ir tobulėjimas nebūtinai turi būti apčiuopiamas ir iš karto suvokiamas: tai gali būti ir tam tikrų vertybių puoselėjimas, pasaulėžiūros keitimas ar plėtimas, į tam tikrą situaciją pažiūrėjimas kitu kampu, kas vėlgi gali sukelti minčių. Aš tikiu, kad net ir skaitant ne filosofines knygas galima atrasti atsakymus į kylančius egzistencinius ar kitus ramybės neduodančius klausimus ar bent jau pajausti norą ieškoti atsakymų į juos. Būna, kai skaitau, rodos, banaloką knygą, bet joje – veikėjas, kuris gvildena panašius klausimus kaip ir aš. Ir, jei visa tai aprašoma įtaigiai, pasidaro taip gera – nes jis, kad ir daugeliu atveju išgalvotas personažas, taip pat suka galvą dėl to, dėl ko ir aš. Ir galbūt randa atsakymus, kuriuos galiu ir pati apsvarstyti ir arba taip pat panaudoti savo gyvenime, arba atmesti kaip netinkamus. Ką jau kalbėti apie tai, kad gali sudominti tam tikri veikėjų pomėgiai, užsiėmimai, gyvenimo būdas – visa tai taip pat gali prisidėti prie kuriamų svajonių, planų, tikslų.

Dažnai skaitau ar girdžiu – skaitykime rimtas knygas, tu skaitai nerimtą knygą. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad rimta knyga – subjektyvus vertinimas. Toks pat kaip gera knyga ir bloga knyga. Kas vienam gera, kitam – bloga. Lygiai taip pat ir su rimtumu. Žmogui, kuris mažai skaito, rimta knyga gali būti bet kuri didesnės apimties, nevaikišku viršeliu ir veikėjais, pasakančiais vienu ypu daugiau nei tris sakinius, o ką jau kalbėti apie tas, kur dialogai neišskiriami brūkšniais – šios neretai irgi pasirodo tik pavarčius kaip itin rimtos knygos (čia vėlgi pavyzdžio nelaužiu iš piršto – taip manančių žmonių teko sutikti). Rimtomis knygomis neretai vadinamos klasika tapusi literatūra. Kai kurie ir nusipurto, kai pasakai, kad tai klasika – ne, man tai bus per rimta knyga. Dar kitiems rimta knyga – tai filosofiniai veikalai ar mokslinė literatūra, o rimta grožinė literatūra apskritai neegzistuoja (juk ten viskas išgalvota! Kaip gali būti įdomu skaityti pasakas?!). Tiek nuomonių, kurias paneigti ar patvirtintų nebent tik visuotinai sutartas apibrėžimas – kas yra rimta knyga. Kol tokio nėra, manau, kad tiesiog verta atrasti savo nišą: patinkančias temas, žanrus, autorius, rašymo stilių – ir skaityti bei atrasti tame skaityme malonumą.

Aš ir pati vertinu, kai kalba yra turtinga, susidedanti ne iš šimto dažniausiai naudojamų žodžių. Visgi kartais būna, kad autorius, besinaudodamas metaforomis, ilgais sakiniais, vaizdingais palyginimais, įspūdingais aprašymais, galiausiai užsižaidžia ir todėl perskaičius galvoje lieka tik forma, o turinio – jokio. Gerbiu rašytoją, sugebantį į trumpą tekstą sudėti tiek pat, kiek kitas – į ilgą tekstą vargu, ar sutalpina, nes per daug sutelkia dėmesį į formą. Gebėti pasakyti aiškiai gali būti ne ką mažesnė užduotis nei kitam tas mintis pateikti taip, kad tik gerai pasėdėjus prie teksto skaitytojas suvoktų, ką perskaitė. Ir galiausiai – manau, kad tai, kokio tipo knygas renkasi žmogus, priklauso ir nuo tikslo ir individualių savybių. Pavyzdžiui, mane atpalaiduoja tos knygos, kurias skaitau ir suprantu ką skaitau, kurios mane įtraukia ir sukelia emocijas. Kol kas neįsivaizduoju savęs su malonumu imančios knygą, kurios vieną puslapį reiktų skaityti pusę valandos ar valandą tol, kol suvokčiau viską, kas minėto ilgio ištraukoje buvo norėta pasakyti. Imu grožinę literatūrą ne tam, kad būčiau įtempusi savo mąstymą (juolab, kad neretai pagalvoju ir taip per daug mąstanti – bet tai tikriausiai ne mano vienos bėda) ir padėjusi knygą jausčiausi lyg padariusi sunkų darbą. Man to nereikia. Tačiau nesakau, kad ateity to nenorėsiu. Ir kad kitam atsipalaidavimas negali būti toji išties sudėtinga ir gerai pasukti galvą verčianti knyga. Gali.

Kiekvienas esame individualus, mūsų norai skirtingi, skirtingai suvokiame ir kai kurias sąvokas, mus veikia skirtingi dalykai. Lygiai taip pat ir su skaitymu – nėra tokios knygos, kuri patiktų visiems. Bet svarbu, kad randate tai, kas patinka. Ir jaučiate skaitydami malonumą bei prasmę.

Reklama

2 mintys apie “Apie skaitymą

  1. Pilnai sutinku su Jūsų pamastymais. Aš taip pat knygas skaitau ne todėl, kad po to jausčiausi lyg bulves visą dieną kasusi, o todėl, kad man tiesiog patinka skaityti. Man knygos laiko praleidimo būdas, atsipalaidavimas po darbo dienos. Ir nesvarbu ar ta knyga “rimta“ ar “nerimta“ svarbu, kad būtų įdomu skaityti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s