6.27. Anita Amirrezvani ,,Gėlių kraujas“


gėlių kraujasRomane vaizduojamas XVII a. Iranas. Pagrindinė veikėja – jauna mergina, po tėvo mirties su mama atvykusi pas tėvo netikrą brolį į miestą. Čia jos tampa tarnaitėmis, tačiau mergina, laisvalaikiu mokydamasi iš dėdės kilimų amatą, meną ir verslą ir nepaisydama ją užgriūvančių negandų, nenustoja svajoti, kad vieną dieną ji galės užsidirbti iš savo aistros – kilimų.

Romanas išties vaizdingas. Daug dėmesio skiriama kilimų aprašymui, jų raštų detalizavimui, rišimui – kone iki smulkmenų viskas aprašoma. Tačiau tuo pačiu tie aprašymai – visai nenuobodūs, nėra per ilgi, autorė sugebėjo taip įpinti juos į siužetą, kad nereiktų žiūrėti, kada tie aprašymai baigsis (tokiems kaip aš, kuriems ilgi aprašymai retai kada patinka).

Turtas šalia skurdo – jie vienas nuo kito neatskiriami. Aprašomi turtingųjų namai, pilni rūsiai maisto, apkrauti stalai – visa tai, rodos, išauga šimtus kartų, kai žvelgiama iš žmogaus, niekad nemačiusio nors kiek pasiturinčio asmens namų. Taip pat apibūdinami turgūs, kur persipina turtingieji ir vargšai, prekiauja gobšūs pirkliai šalia varguolių, mėsą perka turtuoliai, o šalia prekystalio tuo metu klūpi elgeta. Patiko mintis, kai pagr. veikėja sakė, kad kai pirmąsyk įžengė į miestą, nematė, kiek elgetų jame, o tuomet, kai pačiai teko prisidėti prie jų – tik tada pastebėjo, kad jie – kiekviename žingsnyje. O argi ne taip būna – matome tai, ką norime matyti.

Dargi, nemažai sužinoma ir apie Irano tuometinį gyvenimą, moters vaidmenį šeimoje. Prieš keletą metų mėgau skaityti knygas apie musulmonus, moterų gyvenimą musulmonų šalyse, tad daug kas girdėta, nenustebino. Tačiau šis romanas skiriasi nuo tuometinių skaitytų. Patiko man ,,Gėlių kraujo“ pagrindinė veikėja – drąsi, ryžtinga, nepasiduodanti, klystanti, pripažįstanti savo klaidas ir einanti tolyn. Gal todėl ir skiriasi romanas nuo kitų, kad koncentruojamasi ne į tai, koks sunkus moters gyvenimas, koks vyras tironas (čia pagrindinis vyras – kaip tik labai geros širdies, tik tiek, kad prispaustas po žmonos padu), o į asmeninį moters brendimą, ėjimą svajonės link.

Nepaisant to, kiek sunkumų tiek pagr. veikėjai, tiek jos mamai teko patirti, man ši knyga pasirodė šviesi. Būdavo momentų, kai skaičiau ir galvojau, kad blogiau, rodos, būti nebegali, kai jau numanant tam tikro elgesio pasekmes net supykdavau ant veikėjos, kodėl ji tokia kvaila (nors galbūt tikriau – nepatyrusi, naivi), kodėl nepasimoko iš savo klaidų. Rodės, klaida eina po klaidos, o pagr. veikėja vis labiau klimpsta ir vis sunkiau tampa išeiti iš susidariusios patirties. Bet tuomet vis kas nors pasirodydavo – gero linkintis žmogus, atsitiktinumas ar tiesiog teisingai atliktas sprendimas. Panašu į kai kurias iš knygoje pateiktų kurtų istorijų.

Lengvas, tačiau neprastas rašymo stilius, greitai skaitoma knyga, patraukianti kilimais, magiškomis istorijomis ir pagrindinės veikėjos gebėjimu išlikti savimi bei siekti savojo tikslo. Galiu tik įsivaizduoti, kokį įspūdį ji būtų palikusi prieš kokius 5 – 7 metus, kai, kaip minėjau, skaičiau panašios tematikos knygas.

Reklama

1 mintis apie “6.27. Anita Amirrezvani ,,Gėlių kraujas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s