6.25. Jaroslavas Melnikas ,,Anoreksija. 22 apsakymai”


melnikasNeplanuotai radusi bibliotekoje naujausią J. Melniko knygą apsidžiaugiau – visgi dvi prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos patiko, o nuo knygų mugės pasiklausiusi pristatymo užsinorėjau ir šios. Knygos leidimas gan malonus, kišeninio formato knyga patogi, jei nuspręstumėte ne tik namie skaityti, nėra ,,išpūsta” tam, kad atrodytų didesnės apimties.

Knygoje pateikiami 22 apsakymai. Ji padalinta į dvi dalis: pirmoji dalis pavadinta ,,Real”, antroji – ,,Surreal”. Net ir lapų spalvos skiriasi: pirmosios dalies -balti, antrosios – pilki. Visgi skaitant atrodė, kad tiek realizmas, tiek siurrealizmas gali būti randami tiek pirmoje, tiek antroje dalyje.

Apsakymai trumpi, vos po keletą lapų. Gaila, kad ,,Surreal” dalyje apsakymų mažiau – jie pasirodė daug įdomesni. Kūriniuose užkabinamos temos, kurios, manau, yra aktualios ne vienam. Viena iš tų ,,aktualiųjų” ir labiausiai įsimenamų – tai šeimos narių santykiai, jų keitimasis metams bėgant. Skaičiau ir galvojau, kaip daug kas pažįstama, kiek tiesos tuose apsakymuose, kuriuose apie tai kalbama. Nemažai lendama į žmogaus mintis, jo sąmonę, norus, keliamus tikslus ir tai, kas skatina gyventi toliau (arba kaip tik – to nedaro), prisiliečiama prie prigimties, to, kas jai priskiriama. Skaitant atrodė, kad vieną kitą apsakymą galima būtų išplėsti ir į ilgesnės apimties kūrinį – tiesa, dabar, kai nuo perskaitymo praėjo pora dienų, lieku prie nuomonės, kad vis dėlto nereikalinga nieko tempti iki ilgesnės apimties, kad pakanka būtent tiek puslapių, kiek tai istorijai skirta. Ir man patinka, kaip autorius valdo žodį, kaip sugeba į tuos kelis lapus visą esmę sudėti.

Visgi negaliu sakyti, kad buvau taip sužavėta, kaip norėjosi. Kartais pasirenkamos priemonės atrodė ne tokios ir reikalingos. Kad ir tas įžymusis (gal ir neįžymus, bet spėju daug kam, kas skaitė, įstrigo ,,Manęs nėra”) apsakymas, kurį skaitydama vietomis ėmiau galvoti: kodėl? Aš supratau, kokiu tikslu veikėjas savo merginai išreiškė neretai nemalonius, nepatogius reikalavimus – be jų tikriausiai ir nebūtų pasiekta tai, ką siekė autorius parodyti, bet visgi vietomis buvo persūdyta (necituosiu, nes išėmus iš konteksto ne taip suprasite ir nebeskaitysite knygos. Arba įsinorėsite perskaityti, nes tikėsitės, kad visa knyga tokia, ir tuomet nusivilsite). Užkliūdavo ir šmaikštesnės užuominos, pavyzdžiui: apie S. Freud (gal, kad su jo pavarde trejus metus susiduriu gan dažnai ir tokie juokeliai toli gražu nebeatrodo juokingi, o greičiau – nusibodę, banalūs ir erzinantys) ar iš serijos tik nepagalvokite apie tą ir aną (vieną kartą – viskas tvarkoje, du kartus – dar galima suprasti, bet kai užuominos apie tai, kad nepagalvokite, kad jis koks nors pedofilas ar pan., kartojasi taip dažnai, vėlgi ima erzinti – ar čia tik man vienai nesivaidena kiekviename žingsnyje nusikaltėliai?).

Galutinis verdiktas – plius minus patiko, bet norėjosi įdomesnio skaitinio. Bent tiek, kad dar yra likusi ne viena kol kas neskaityta J. Melniko knyga.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s