6.22. Stephanie Perkins ,,Ana ir prancūziškas bučinys”


cdb_Ana-ir-prancuziskas-bucinys_p1Žiūriu, kad birželis buvo ne ką turiningesnis perskaitytomis knygomis nei pavasario mėnesiai. Tačiau žiūrėdama į šiuo metu skaitomą P. Rothfuss knygą ,,Vėjo vardas” galvoju, kaip reikės žodžiais išreikšti, kokia toji knyga puiki? Bet palikime tai liepai… O šiandien pristatau knygą, kurio el. variantą skaitydavau tuomet, kai po ranka neturėdavau ,,Vėjo vardo” ar kitos prieš tai skaitytos knygos. Nors ši knyga pristatoma kaip priklausanti trilogijai (antroji dalis – ,,Lola ir vaikinas iš gretimo namo“, trečioji dalis – ,,Isla and the Happily Ever After“), kiek teko domėtis, visos trys susijusios tik nereikšmingomis smulkmenomis ir todėl nebūtina skaityti visos trilogijos arba būtinai iš eilės.

Kas pirmiausia krito į akį, kai atsiverčiau pirmą puslapį – kad šią knygą vertė gerb. Sigitas Parulskis (antrąją dalį, beje, taip pat). Kad jis užsiima ir vertimu, man nebuvo paslaptis. Bet kažkaip liūdnoka, kai rašytojo darbas neleidžia pragyventi ir todėl reikia užsiimti papildoma veikla. Nesu nieko prieš vertimą kaip darbą, ypač, kai tai daroma kokybiškai, bet sunku įsivaizduoti, kad jam patiktų versti tokio pobūdžio kaip ši knygas.

Romanas pasakoja apie Aną, kurią tėvas priverčia paskutinius metus praleisti Paryžiuje esančioje amerikiečiams skirtoje mokykloje. Nepaisant to, kad tai – gražiomis legendomis apipintas miestas, Ana važiuoti visai nenori: juk liko vos vieneri metai Atlantoje, čia yra jos geriausia draugė, vaikinas, mažametis brolis. Tačiau atvažiavus ji susiduria ne tik su iš pirmo žvilgsnio neįveikiama kalba, savarankiškumo reikalaujančiu gyvenimu, bet ir susipažįsta su grupele draugų, iš kurių iš karto vienas krenta į akį – Senkleras.

Pradedant nuo to, kas patiko, buvo įdomu darsyk paskaityti apie Prancūziją. Įsivaizduoti, kad ir aš einu visais tais takeliais, kuriais eina ir pagr. veikėja, lankyti kartu aprašomus objektus (kai kuriuos iš jų dėl esamų aprašymų įsivaizduoti skaitant buvo išties nesunku) bei svajoti, kad vieną dieną tais takais eisiu ne tik mintimis, bet ir realiai. Taip pat įdomu buvo skaitant stebėti, kaip keitė Anos santykis su kalba, kaip ji turėjo persilaužti per save, kad nebebijotų tarti svetimos ir nežinomos kalbos žodžių, kaip baigiantis metams ji suvokė, kad pažengusi yra tiek, kad gali klausytis prancūziškai kalbančio žmogaus ir suprasti daugiau nei kelias padrikas frazes.

Personažai pavaizduoti neidealūs, turintys ir silpnybių, dėl ko taip pat norisi dėti pliusą. Paprastai į šią mokyklą patenka turtingi paaugliai iš įvairių šalių. Deja, neretai jų santykiai su tėvais ar kuriuo nors iš jų būna itin prasti. Nepaisant to, kad jie, rodos, turi panašių patirčių ir dėl to galėtų vienas kitą suprasti, dažnas su savo išgyvenimais lieka vieni – todėl neigiami jausmai kaupiasi. Iš to kyla ir sumaištis, kai nebežinai dėl ko pyksti: ar dėl įvykių tarp draugų, ar dėl sukilusio pykčio ar nusivylimo dėl tėvų elgesio. Kažkas įsimylėjęs gerą draugą, kažkas bijo vienatvės ir nepastovumo, kažkas – aukščio, dargi yra baimė atsiskleisti, nepritapti. Ir todėl personažai atrodo žmogiškesni, ne tokie išaukštinti, ,,blizgantys”.

Dar žavėjausi Anos pomėgiu – filmų kritika. Kadangi ir pati domiuosi kinu, buvo įdomu rasti filmų, kuriuos jau esu mačiusi, pavadinimus, jų apibūdinimus. Ir apskritai jos apsisprendimas, ką nori veikti gyvenime, ką studijuoti, noras susieti savo pomėgį su ateities darbu mane žavėjo.

Pralinksmino ir tai, kad Anos tėtis – visiškas Nicholas Sparks prototipas. Rašantis graudžias meilės istorijas, kuriose pabaigoje dažniausiai kas nors miršta ar pasakojimo eigoje vienas iš veikėjų serga mirtina liga, jo knygos tampa bestseleriais, gerbėjos moterys jį garbina, o knygos yra ekranizuojamos į tokius pat vidutiškus filmus.

Ir visgi blizgesio buvo. Ir netgi per daug. Ji apibūdinama kaip išvaizdi, Senkleras – visų įsimylėjimo objektas (rimtai?), abu lyg ir turintys antras puses, viso romano metu besikankinantys, nežinantys, ką kitas jaučia, keletas saldesnių scenų, kur tarsi turėdavo paaiškėti jiems, ką kitas jaučia, bet viskas užsibaigdavo taip ir neišsisklaidžius abejonėms. Į pabaigą net ir nervinti pradėjo – nes kiek galima? Nepaisant trumpų ,,lyrinių” nukrypimų (o tiksliau – kai buvo kalbama apie tėvus, kas kiek dramos žanrą priminė, kai buvo paliestos apkalbos, patyčios, filmai, santykiai su šeima, draugais), visos Anos, kurios vardu ši istorija ir pasakojama, mintys sukosi apie Senklerą. Ir tos mintys buvo kelios: ar aš jį myliu, ar jis mane myli, bet aš turiu vaikiną, bet jis turi merginą. Nervino ir Senkleras – jo rodomi ženklai jai buvo daug ryškesni, akivaizdesni, tačiau jis visą laiką nesugebėjo padaryti to paties svarbiausio žingsnio – išsiskirti su savo mergina. Taip jie ir ,,vaikščiojo ratais” visos knygos metu.

Kokia pabaiga, sakyti, manau, nereikia. Juk viskas ir taip aišku.

Tad galutinis rezultatas – labiau patiko nei nepatiko, dar tas Paryžius ir meilė filmams prideda porą papildomų pliusų.

Advertisements

One thought on “6.22. Stephanie Perkins ,,Ana ir prancūziškas bučinys”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s