6.15. Rūta Mataitytė ,,Gunda“


gunda-1Tai knyga apie Gundą, kuri trumpam išvyksta į Oslą vieną semestrą studijuoti norvegų kalbos, tačiau viskas susiklosto taip, kad lieka Norvegijoje kur kas ilgiau. Knygoje pateikiami keleri metai, kurie atskleidžia kaip keitėsi merginos gyvenimas. ,,Gundos“ vadinti meilės romanu nekyla ranka. Taip, ši tema taip pat svarbi ir be jos Gunda nebūtų ten, kur buvo. Meilės istorija suteikia tam tikrus rėmus, tačiau, kas man pasirodė svarbiausia, tai būtent keitimasis, brendimas, prasmingumo paieškos, bandymas sužinoti, ko norisi iš gyvenimo, kuriuo keliu eiti.

Pradžioje merginai buvo 22-eji. Tiek pat, kiek ir man. Gal todėl ir tos mintys, su kuriomis ji gyveno, buvo iki skausmo pažįstamos, artimos. Ir dėl to suprasti ją buvo taip nesunku.

Tekstas itin asmeniškas, nuoširdus. Džiaugsmas, skausmas, liūdesys, abejonės, viltys – visko tiek daug ir viskas be perstojo mainosi. Kaip tikrame gyvenime. Pamenu, pirmąsyk mane ,,sustabdė“ veikėjos prisipažinimas, kad nesugeba pamilti Kajos. Iš pažiūros atrodė, kad tai tokia nemaloni, netgi gėdinga išpažintis, kurią kitas paslėptų po devyniais užraktais kažkur pasąmonėje ir save tuoj pat stabdytų sakydamas, kad ,,turiu pamilti“. Todėl tai pasirodė taip intymu, trapu. Ir tokių prisipažinimų, kuriuos žmogus tik sau tegali sakyti, nes galvoja, kad garsiai ištaręs tikriausiai liks nesuprastas, yra ne vienas.

Rašymo stilius išlaikytas iki pat pabaigos, o siužetas – pilnas įvairiausių vingių. Yra tiek atradimų, tiek susidūrimu su skausmingomis patirtimis. Po truputį ryškėjo Gundos noras eiti tolyn, bėgant mėnesiams ji tapo stipresnė, nors viduje vis dar tebeūžė audros. Bet ar žmoguje kada nors jos nurimsta?

Man patiko jau vien toji pabėgimo idėja – naujo puslapio atvertimas naujoje šalyje, kur viskas svetima, nieko nepažįsti. O ir pati veikėja pripažįsta: ,,Galimybė ištirpti minioje buvo pati didžiausia laisvė. Atvykusi į Oslą irgi mėgdavau klaidžioti gatvėmis: tarp veidų, kurių nepažįstu, kurių anksčiau nesu mačiusi ir galbūt niekada nebesutiksiu, tarp cypiančių, zvimbiančių, kriuksinčių automobilių, kurie visi kartu man trukdė mažiau nei vienas vienintelis kaimyno golfas vaikystėje. Džiaugdavausi, kad gatvėje nereikia su niekuo sveikintis, kad net šalia gyvenantiems nerūpi mano batų spalva, kuprinės modelis ar mintys.“ Šiuos sakinius taip ir norėjosi išsirašyti, kad visad pasitaikius progai galėčiau cituoti. Išėjimas iš savo komforto zonos, atsitraukimas nuo artimų žmonių tam, kad geriau pažvelgtum į tai, ką turi gyvenime, ko nori iš jo ir imtum ieškoti būdų, kaip tą –esnį gyvenimą susikurti. Ir rizikuoti – kai supranti, kad nieko neprarasi, jei pabandysi.

Gundos gyvenime nemažai baimių. Vienas ji nugali, kitų – nesugeba, todėl jos kažkur šalia, bet kol tos baimės netampa slopinančia jėga ir neskatina visko mesti net nepabandžius, tai atrodo taip žmogiška. Kas dar? Santykiai, jų augimas, tobulinimas, stengimasis juos palaikyti ir savęs klausimas, ar būtent to nori, ar būtent šio žmogaus šalia.

Kadangi Gunda renkasi vertėjos kelią, nemažai įdomių minčių, susijusių su tuo. Ji susitinka su kaltinamaisiais teisme, įkalintaisiais, tėvais, praradusiais vaikus, žuvusiųjų artimaisiais, policija, advokatais, kitais žmonėmis. Nors ne kartą mini tai, kad ji turi būti kaip vamzdis – t.y. viena kalba įeina, kita išeina, o jokio mąstymo ir įsijautimo į tas istorijas nėra – tai nėra taip paprasta. O dar sunkiau, kai konfidencialumas neleidžia apie tai kalbėti su kitais – tai jaučiasi net skaitant, nes tik vos viena kita istorija yra ryškesnė, konkretesnė, nes daugiausia – viskas abstraktu. Net ir nenorint istorijos kaupiasi, slegia, o Gunda nebejaučia, kada reiktų sustoti – ji bėga ir bėga, o finišo nematyti.

Dėkinga esu šiai knygai ne tik už įžvalgas, mintis, tarp kurių radau, kaip minėjau, labai artimų sau, iš pažiūros paprastą, bet neprastai pateiktą ir sudominusią Gundos istoriją, kai padėjusi knygą į šalį karts nuo karto vis prisimindavau ją – ir galvodavau apie ją kaip apie tikrą žmogų, kuri viską man ir papasakojo, todėl jaučiausi, lyg pati būčiau Norvegijos gatvelėse, stebėčiau nuostabų Danijos grožį, susipažinčiau su tais, su kuriais susipažįsta ir Gunda. Esu dėkinga ir už tai, kad nutraukė, rodės, niekada nesibaigsiantį skaitymo štilį: kai rankose laikydavau tai vieną, tai kitą knygą, bet sugebėdavau tik lapą perskaityti ir atidėti. O paėmusi ,,Gundą“ kaip atsiverčiau puslapį, taip visą savaitgalį nebepaleidau, netgi pykau, kad iki grįžimo į Vilnių nespėjau visos perskaityti – visą tą malonumą norėjosi pajausti nenutrūkstamai, per keletą dienų, o grįžimas man siejasi su knygos atidėjimu ne dienai ir ne dviem.

Atskira padėka Knygoholikei, kuri išsklaidė turėtas abejones ir paskatino perskaityti šią knygą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s