Prieš kiek daugiau nei metus, kai knyga tik pasirodė Lietuvoje, buvau pradėjusi ją skaityti. Bet suerzino nuo pat pirmo puslapio ir nusprendžiau mesti, kol neperskaičiau tiek, kad jau būtų gaila nutraukti skaitymą (taip, turiu tokį įprotį, kad, jei jau perskaitau 50 psl, tai arba metu, arba skaitau iki galo). Šiemet pasirodžius filmui ir suintensyvėjus diskusijoms mano aplinkoje, susigundžiau ir nusprendžiau grįžti bei susidaryti tvirtą nuomonę, kurią pagrįsčiau teiginiu: ,,taip, aš skaičiau“.
Siužetas paprastas kaip du kart du. Yra Anastazija Stil, kukli paskutiniame kurse studijuojanti mergina, kuri nė sykio neturėjo vaikino. Ir yra turtuolis gražuoliukas Kristianas Grėjus. Ana (taip trumpinamas jos vardas ir knygoje) dėl atsitiktinumo patenka į nuostabų daugiaaukštį pastatą, kuris priklauso Kristianui, bei paima iš jo interviu. Taip prasideda jų pažintis.
Kadangi pirmuoju asmeniu viską pasakoja Ana, tai dar įmanoma susidaryti apie ją kažkokį vaizdą. Drovi, niekada neturėjusi jokio vaikino, nors apie ją sukasi ne vienas ir ji su jais flirtuoja, kad ir pati neigia tai, neturtinga, studijuoja anglų literatūrą, dirba pardavėja. Tuo tarpu per aprašomą laikotarpį (man atrodo veiksmas truko maždaug iki poros savaičių) apie Kristianą sužinoti galima tik tiek, kad jis be proto žavingas, be proto gražus, be proto turtingas, o jo praeitis – niūri ir jis apie ją beveik nekalba. Dar – jis valdingas, nuotaika keičiasi kas sekundę, bet, ak, koks jis gundantis. Ir vėl ratas apsisuka.
Atskirai vertėtų paminėti, kad yra aprašomi 2011-ieji metai, tačiau Ana neturi kompiuterio ir beveik šiuo išradimu nesinaudoja, kas vis dėlto nelabai įtikinamai skamba, kai kalbama apie šį dešimtmetį ir JAV. Bet labiausiai juoką kėlė Anos pomėgis kalbėtis su savo pasąmone bei savąja ,,vidine dievaite“. Jos monologai skamba taip: ,,Mano pasąmonė, rodos nualpo“, ,,Mano vidinė dievaitė šokinėja iš džiaugsmo“, ,,Mano dievaitė vartosi per galvą“ ir t.t. Ir taip kiekviename puslapyje. Kartais ne po kartą ir ne po du. Toks jausmas, kad arba vertėja ne taip išvertė pasąmonę, arba rašytoja visai nenutuokia, kas yra toji pasąmonė (vidinė dievaitė, spėju, buvo rašytojos mintis). Šie momentai, susiję su pasąmone ir vidine dievaite, man atrodė tokie absurdiški, kad į pabaigą net nebeturėjau jėgų kažkaip bereaguoti vėl juos pamačiusi tekste. Ir hormonai jos gyvenime užima nemažą vietą, nes nesyk vis paminėdavo ,,mano hormonai…“, ,,tai dėl hormonų“ ir t.t.
Santykiai. Nuoširdžiai nesuprantu, ką gali žavėti Anos ir Kristiano santykiai. Pradžioje Kristianas kelissyk sako apie tai, kad jis ne toks vyras, kurio jai reikia, ir kad ji neturi su juo būti (o kitą minutę pats lekia pas ją!). Tiesa, tie perspėjimai tokie blankūs, kad neskaičius twiligt‘o, kur per gerklę šie perspėjimai ėjo, apskritai nelabai jų pastebėčiau, jei ne Ana, kuri kelissyk sau sakė: ,,tai štai, kodėl jis mane perspėjo!“). Negana to, ne kartą jis sekė jos buvimo vietą, kai jie net dorai bendrauti nebuvo pradėję. Kas nelėktų nuo tokio žmogaus pirmai minutei pasitaikius? Jo sutartis, kurią jis siūlo pasirašyti (ir kuri visoje knygoje buvo įdėta kelis kartus), rodos, turėtų būti paskutinis lašas (kita vertus, kiti pasirašo vedybų sutartį, tai gal tuomet nieko tokio ir apskritai santykius pradėti nuo tokios sutarties, kurioje išdėstoma, kokių lytinių santykių ir bendravimo vyras nori iš savo moters?), bet Ana tiesiog mėtosi tarp sutikti/nesutikti ir ta dvejonė aprašoma iki pat paskutinio puslapio. Galiausiai, jų santykiai apsiriboja pokalbiais apie sutartį, apie seksą, iš serijos ,,kaip sekasi“ ir tikriausiai viskas. Tiesa, dar ir pačiais lytiniais santykiais, kurie aprašomi per kelis puslapius ir galiausiai tampa tokie nuobodūs, kad priėjusi prie jų tiesiog akimis permesdavau pastraipas.
Ir iš viso, nemačiau, kad Ana žavėtųsi kokiomis nors Kristiano būdo savybėmis, nes būdavo minimos tik neigiamos. Toks jausmas, kad jai visiškai užteko, kad jis yra jaunas, gražus ir turtingas. Na žinoma, ko daugiau reikia? Iš Kristiano pusės, erzino jo nuolatinis ,,valgyk“, ,,eik miegot“ liepimas. Kaip ir Ana spėjo, taip jis sakydavo, nes anksčiau yra kentęs badą ir t.t., bet čia jau ryškiai perspausta.
Skaitant pagalvojau, kad mano mėgstamoje Ch. Harris Sukės Stekhaus serijoj yra tiek tokie pat buitiški aprašymai (pastraipos apie tai, kaip maudėsi duše, dėjosi apatinius, rinkosi drabužius, džiovinosi plaukus, rišosi juos į kuodą/arklio uodegą), tiek ir sekso scenų (tiesa, nesitęsiančių po 4 psl ar daugiau), tačiau ši serija turi tai, ko neturi 50 shades: nepalyginamai įdomesnius personažus, šmaikštesnius dialogus (atspalviuose dialogai tokie primityvus, kad nežinia, ar gali būti dar blogiau), kurie nesisuka tik apie seksą, ir svarbiausia – VEIKSMĄ. Gal kažkam užtenka lūpos kramtymų, dūsavimų, verkšlenimų ir kokias keturias temas apimančių dialogų, bet man to knygose tikrai neužtenka.
O dėl to nuolatinio argumento, kad ,,seksas šioje knygoje nėra svarbus, knyga visai yra apie ką kitą“. Skaitydama supratau, kas tas ,,ką kitą“. Apie vargšą Grėjų, kuris turi daugiau problemų nei kas kitas šioje knygoje. Ir taip, tą išplėsti galima iki giliausio kūrinio, tačiau autorė pervažiavo tiek paviršiumi, kiek tik įmanoma, sukurdama absurdu kvepiančią istoriją, kuri, vargu, ar gali sujaudinti.
Nebuvau nusiteikusi prieš šią knygą. Netgi galvojau, kad jei nusiteiksiu lengvam, neįpareigojančiam skaitalui, tai galgi neblogas ir pasirodys? Juk neskaitau vien tik rimtos lektūros. Kažkuriuo momentu net ir buvau patikėjus, kad nėra ten viskas blogai. Bet pradėjus nualpti pasąmonėms viskas tik ėmė važiuoti žemyn ir supratau, kad išsigelbėjimo šiai knygai nebebus.
Ekranizacija
2015-ųjų pradžioje pasirodė ,,Fifty Shades of Grey“, kurį režisavo Sam Taylor-Johnson, o pagr. vaidmenis atliko Dakota Johnson ir, Jamie Dornan,
Mano knygų pasaulis 
Respectinu šį tokį įnirtingą komentarą – sutinku su viskuo ir pridėčiau dar mažiausiai kelis neigiamus dalykus, skaitant kitas knygas sąrašas nenumaldomai vis auga ;D Užkliuvau už minties, kurią nedažnai išvysi su šia knyga susijusiuose pokalbiuose ar aprašymuose ir kuriai labai pritariu. Kad iš Grėjaus gyvenimo ir visos minties buvo galima išpešti nemažai ir parašyti gerą kūrinį, bet autorė pati išniekino tą krislelį originalumo. O dėl to man tikrai gaila.O šiaip man įdomu – gailiesi, kad skaitei?
Ne, nesigailiu. Nes kaip ir pradžioj minėjau, norėjosi susidaryti tvirtą ir argumentuotą nuomonę apie šią knygą (kad ir kokia ji bebūtų: teigiama ar neigiama), taigi patenkinau savo smalsumą, ir dabar galiu būti rami.;)
O pati, jei gerai supratau, skaitei visą trilogiją? Kas skatino skaityti ir kitas dalis?:)
Tiesą sakant, pati tiksliai nežinau. Man turbūt perskaičius pirmą knygą kaip tau su pirmais 50 puslapių – nebesinori mesti, o ir buvo visai įdomu pažiūrėti, kaip viskas išsirutulios toliau. O juolab kad įsivažiavusi į tokius skaitalus varau kaip buldozeris ir labai greitai puslapiai ištirpsta, tai sunku nebuvo. ;D Ir nesigailiu, kad perskaičiau – buvo įdomu, patį Kristianą labiau supratau, keik tai įmanoma,aišku, o ir tas užbaigtumo jausmas nemaišo.
Kas jau kas, bet puslapiai tikrai greitai verčiasi. Nepamenu, kada paskutinį sykį per tris dienas 500 psl knygą perskaičiau.Man irgi serijas sunku mesti pradėtas ir tą darau nedažnai, bet šios nusprendžiau nebetęsti, tad paieškojau internete kitų dviejų knygų santraukų. 🙂
O čia mano įspūdžiai apie filmą: https://manotikrasgyvenimas.wordpress.com/2015/02/17/50-pilku-atspalviu-filmas/
Knygos kažkodėl niekaip neperskaitau, nors jau ilgiau nei pusę metų visi trys tomai dulka mano lentynoje… Kelis puslapius bandžiau, bet neužkūrė manęs kažko 🙂 vis tikiu, kad prisiruošiu 🙂
😀 galbūt išauš ta diena, kai mintyse bus tik viena: dabar noriu skaityti atspalvius.
filmo dar nemačiau, bet sakiau pažiūrėsiu, kai romantinio žanro užsinorėsiu.
O man iš atspalvių serijos pati geriausia knyga yra Rūtos Šepetys “Shades of grey“, liet. “Tarp pilkų debesų“. Tai iš tiesų geriausia kada nors parašyta knyga apie Sibiro tremtį, o aš jų esu perskaičiusi turbūt visas, kurios tik buvo išleistos 🙂 Labai rekomenduoju!
Šią skaičiau, tai pamenu, patiko.