Po metų pertraukos grįžau į knygų mugę. Buvau išsikėlusi du tikslus: išleisti kuo mažiau pinigų ir nueiti į kuo daugiau knygų pristatymų. Pirmasis – nepavyko ir todėl mano piniginė verkia (bandau save guosti ir teisinti, sakydama, kad tebūnie tai artėjančio gimtadienio dovana sau), o antrasis buvo įvykdytas, dėl ko džiaugiuosi. Bandysiu papasakoti, ką nuveikiau, pateikdama viską chronologine tvarka.
Mugėje buvau ~10.30 h. Nepaisant to, kad mugės pradžia, kaip supratau, buvo 10h, žmonių jau buvo daug. Įsivaizduoju, kad rūbinėje kažkuriuo metu galėjo pritrūkti vietų striukėms/paltams, todėl džiaugiuosi, kad tuomet, kai atėjau, nereikėjo nei grūstis, nei laukti, kol koks žetonas atsilaisvins. Nusirengti rekomenduoju net tuomet, jei ruošiatės neužsibūti, o tik per 1-2 h aplėkti knygų stendus ir ką nors įsigyti, gauti kokio nors A. Tapino (ar tik ne populiariausio autoriaus, buvusio mugėje?) parašą ir su nešuliu prasibrovus pro minią išeiti. Tarp stendų siaubingai karšta dėl nuolatinio spraudimosi, lietimosi su kitais (ar bandymo to išvengti), varginančio slinkimo koja už kojos.
Knygų stendus apėjau gan greitai – per kiek daugiau nei valandą. Per šį laiką ir susirinkau visą ,,grobį“ – penkias knygas, iš kurių tik viena buvo planuota. Bet plano laikytis retai man kada sekasi, ypač, kai kalbama apie knygas.
Prie to paties pagaliau gavau ir Algimanto Čekuolio parašą.
A. Čekuolis pasirašė ,,Mielai Dovilei“.
Iš visų knygų varvinti seilę privertė ,,Obuolio“ išleista V. Hugo ,,Vargdieniai“ – visa istorija vienoje knygoje. Ir viršelis labai gražus. Tikra svajonė tokį leidimą turėti savo bibliotekoje.
Nors pirmą renginį buvau suplanavus tik 14h, matydama, kad turiu iki jo dar porą valandų, nusprendžiau apsilankyti ir neplanuotuose. Taigi, dabar aprašysiu visus šešis knygų pristatymus, kuriuose sudalyvavau.
Audronės Urbonaitės knygos ,,Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ pristatymo tik pabaigą suspėjau pamatyti. Tačiau tiek užteko, kad sudomintų. O pati autorė visą šeštadienį šmėžavo ir prie Almos litteros stendo, kur kantriai dalijo autografus.
Ryčio Zemkausko knygos ,,Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais“ pristatymas. Dalyvauja autorius, L. Donskis, G. Mažeikis, B. Garbaravičienė. L. Donskio klausytis visuomet įdomu, o čia dar ir R. Zemkauskas, kuris sugeba išlikti ir kuklus, ir humoro nestokojantis (kaip nusprendžia išleisti knygą? ,,Norisi valgyti ir norisi populiarumo“). Jie diskutavo apie Lietuvą ir normalią visuomenę, apie intelektualią žurnalistiką ir kuo ji skiriasi nuo pastaruoju metu paplitusios. Diskusija baigėsi svarstymu, ar R. Zemkauskas yra snobas ir apskritai, ką šis žodis reiškia diskusijos dalyviams. Šio pristatymo metu prisikroviau geros nuotaikos ir teigiamos energijos.
Susitikimas su rašytoju Sigitu Parulskiu. Jis nekalbėjo apie konkrečią vieną knygą. Alma littera iš naujo išleido ,,Sraigė su beisbolo lazda“ (ši vienintelė, kurią esu skaičiusi) bei eilėraščių rinkinį. Autorius skaitė keletą eilėraščių, o taip pat ir porą ištraukų iš savo dar tik rašomos knygos. Užsinorėjau ir tos dar tik rašomos knygos, ir paieškoti daugiau niūrių S. Parulskio eilėraščių. Pasakojo apie tai, kad neseniai jam sukako 50 metų, ką jam tai reiškia. Minėjo, kad turi ,,mažiausiai dvi sielas“, prisiminė Vienos centrines kapines, kuriose guli ~3 mln žmonių – sakė, kad vaikščiodamas po jas jautėsi, lyg visa Lietuva būtų jam po kojom tiesiogine šių žodžių prasme. Dargi, pristatymo pradžioje, kai kažkam auditorijoje suskambo telefonas, S. Parulskis nevyniojo žodžių į vatą ir liepė išjungti ,,tuos sušiktus telefonus“. Ir šioje vietoje jam visiškai pritariau, nes telefonai per visus pristatymus skambėdavo ir skambėdavo.
Bet diskusijas tarp žiūrovų daugiau kėlė ne jo kūryba, kurią klausęsi žmonės arba gyrė, arba kritiškai vertino, o jo elgesys. Visą laiką žiūrėjo į laikrodį, kaip žargoniškai galima pasakyti, stumė laiką ir to nesidrovėjo pripažinti. Maniau, kad tai dėl ligos (nes pats minėjo, kad prastai jaučiasi ir yra antibiotikų prigėręs), bet po to pasidomėjusi sužinojau, kad visada jis taip elgiasi, lyg prievolę atlikdamas. Bet belieka džiaugtis, kad jis – bent jau nuoširdus ir neslėpęs savo tikrų išgyvenimų po apsimestinio linksmumo kauke.
Eglės Aukštakalnytės – Hansen knygos ,,Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“ pristatymas. Dalyvauja autorė, G. Michnevičiūtė, V. Radzevičius (,,Tyto alba“). Nesumeluosiu sakydama, kad tai buvo pats išraiškingiausias, įdomiausias pristatymas. Tam turėjo įtakos ne tik patraukli tema, bet ir autorės charizmatiškumas. O kompanijoje buvęs Vytaras Radzevičius puikiai ją papildė. Turėtų 45 minučių buvo gerokai per mažai, jos pralėkė lyg akimirka. Belieka tikėtis, kad ir knygoje viskas pateikta taip pat smagiai ir įdomiai.
Herkaus Kunčiaus knygos ,,Kartą operoje“ pristatymas (,,Versmės“). Dalyvauja autorius, A. Šlepikas, M. Griškevičiūtė. Čia jau pasijautė, kad didžioji dalis žiūrovų matyt į A. Tapino pristatymą bandė prasigrūsti (o gal ir kitos priežastys), nes tai buvo pirmasis pristatymas, kuriame netrūko oro, o atsisėsti galėjo bene visi norintys. Kalbėta apie knygos turinį, jos personažus (tai knyga, tinkama tiek vaikams, tiek suaugusiesiems), teatro užkulisius, Alvydas Šlepikas skaitė knygos ištrauką.
Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų knygos ,,10 litų“ pristatymas. Dalyvauja autorės, M. Nastaravičius (,,Aukso žuvys“). Kadangi po jų turėjo būti J. Melniko pristatymas, nutariau niekur nebeišeiti ir pasiklausyti šio pristatymo. Juolab, kad abi autores ir jų komiksus puikiai žinau. O čia buvo proga pamatyti jas gyvai bei susipažinti su poetu M. Nastaravičiumi. Smagus, žaismingas, vietomis ironiškas pristatymas. Tikiuosi, kada nors komiksas paklius ir į mano rankas.
J. Melnikas palinkėjo meilės ir laisvės
Jaroslavo Melniko knygos ,,Anoreksija“ pristatymas. Dalyvauja autorius, L. Gradauskienė, A. Šlepikas (,,Alma littera“).Matėsi, kad A. Šlepikas jau buvo pavargęs ir sunkiai rinko žodžius – visa diena kažkur dalyvaujant, šnekant, tikiu, kad gali varginti. Visiška priešingybė – diskusijos vedėja L. Gradauskienė, kuri spinduliavo gera nuotaika, buvo aktyvi ir atidi. J. Melnikas kalbėjo apie moteris, ,,Anoreksiją“, kurios apsakymuose pateikiami žmonės nevilties būsenoje, apie kūną, buvo neišvengta kalbų ir apie ,,Maša, arba postfašizmas“, kitas autoriaus knygas, pirmąją – ,,Rojalio kambarys“, pagal kurį, pasirodo, yra kuriamas filmas.
Po pristatymo su savo iš namų atsinešta ,,Maša, arba postfašizmas“ nuskubėjau parašo. Autorius paliko malonų, šiltą įspūdį. Ne tik palinkėjimą ir parašą išraitė, bet ir pasidomėjo, ar esu ką nors iš jo knygų skaičiusi. Tik išeidama pradėjau svarstyti, ar tik ,,Labai keisto namo“ neįvardinau kaip ,,Labai didelio namo“? Na, bet visko pasitaiko.
Kas dar iš pastebėjimų? O taip, A. Tapinas. Svarsčiau į ,,Maro dienos“ pristatymą nueiti, tikėjau, kad turėtų būti įdomu, bet kadangi pirmosios dalies neskaičiau, pagalvojau, kad gal išgirsiu tai, ko nereiktų. Bet ką norėjau pasakyti, tai tą, kad autorius nuo ryto iki vakaro aktyviai fotografavosi narve ar šalia jo, dalijo parašus. Spėju, jis tai darė (ir šiandien tebedaro) visas mugės dienas. Kantrybė neišsemiama. Po tokio maratono ilgą laiką nebenorėčiau nei kam nors pasirašinėti, nei apskritai žmonių matyti. 😀
Ateity – į mugę eisiu, pristatymus stebėsiu, valią knygų pirkimui ugdysiu. Tik kitąsyk apsirūpinsiu labiau maistu, nes būnant 9 h mugėj tikrai išalkau, o su maistu reikalai mugėj tikrai nekokie (A. Užkalnis irgi apie tai rašo)
Mano knygų pasaulis 