6.4. Michael Robotham ,,Amnezija“


amnezija-2-1Šiandien pirmąkart po net nežinau kiek laiko, šeštadienio rytą (kuris prasidėjo vėlai, o baigėsi dar vėliau – kai kiti jau pradeda galvot, kad nebetoli ir vakaras) niekur nėjau iš kambario ir galėjau turėti tokią dieną, apie kurią svajojau jau ilgai. Taigi, tai buvo proga pagaliau užbaigti Michael Robotham ,,Amnezija“, kurią skaičiau ganėtinai ilgai, vis trumpam prisėsdama ir perskaitydama po nedaug, kas bent jau mane kiek vargina ir neleidžia visiškai įsijausti į siužetą. Galbūt todėl tik šiandien, skaitydama antrąją knygos pusę, pasijutau, kad mane pagaliau įtraukė šios knygos siužetas.

Tai antroji Džo O’Lofino byla. Pirmoji – ,,Įtariamasis“. Jei kartais į rankas pakliūtų pirmiau ,,Amnezija“, galit skaityti ir ją, nieko blogo nebus. Tiesiog skaitymas nuosekliai suteiktų daugiau žinių apie šioje knygoje tik antraeilį veikėją psichoterapeutą Džo, kuris pirmoje dalyje buvo pagr. veikėjas, o dabar šią rolę užleido detektyvui inspektoriui Ruizui.

Ruizas vos nepaskendęs Temzėje, bet galop išgelbėtas, po kelių dienų pabunda iš komos. Tačiau apie tai, kas įvyko, jis nieko pasakyti negali, nes visiškai nieko neprisimena paskutinių kelių savaičių. Visgi jis nujaučia, kad tie įvykiai kažkuo susiję su prieš trejus metus dingusia ir galop mirusia paskelbta mergaite Mika. Jam kyla abejonė: gal toji mergaitė dar gyva?

Ko trūksta tiek pirmajai, tiek antrajai daliai – veikėjų charizmos. Kaip ne itin buvo įdomus Džo, nepaisant noro iš arčiau ,,pamatyti“ žmogų, sergantį Parkinsono liga, taip ir inspektorius Ruizas atrodė nykokas personažas. Gal čia inspektorius Frostas padarė įtaką, kad norisi kokį nors išskirtinumą turinčio pagr. veikėjo detektyvuose?

O knyga, kaip jau pradžioje minėjau, įtraukė negreitai. Aišku, pradžia – intriguoja, skatina spėlioti, kaip yra iš tiesų. Tačiau greitai kažkaip nutrūko mano ryšys su knyga, nors nemečiau, skaitydavau visur, kur tik galėdavau – autobuse, poliklinikoje, kitose vietose, kur reikdavo laukti. Ir laukiau, kol pasidarys įdomu. Juk ,,Įtariamasis“ irgi toks banguotas buvo, bet galop likau patenkinta. Sulaukiau tik šiandien, persiritusi į antrąją knygos pusę. Kaip minėjau, galėjo tai paveikti, kad šįkart neturėjau padėti knygos vos tik įsitraukusi (ar net nesulaukusi, kol įsijausiu į siužetą), o skaičiau su tikslu užversti paskutinį puslapį, taip pereidama per krūvą įvairiausių spėlionių, kur buvo ne vienas ,,kabliukas“, už kurio užsikabinau ir galop likdavau nustebinta (tad galiausiai pasidariau įtari ir skaičiavau likusius lapus, kad galėčiau nuspėti, ar dar bus laiko kažkam pasikeisti). Veiksmo knygoje nedaug, ypač pirmoje pusėje. Daug vardų, kartais sudėtinga būdavo prisiminti, kas yra kas ir kokios sąsajos su tyrimu. Džiugu, kad Ruizas nedarė tiek daug nereikalingų ir nenaudingų sprendimų, kiek pirmoje knygoje jų darė Džo.

Užvertusi knygą net suabejojau, kaip jį vertinti, nes nuomonė keitės stipriai – nuo visiško nepatikimo iki nepaprasto įsitraukimo. Pasilieku prie nuomonės, kad patiko kiek mažiau nei ,,Įtariamasis“, bet kita vertus, kur vienoje knygoje buvo silpni momentai, kitoje tie momentai – stipresni ar atvirkščiai, todėl lyginti jas yra sudėtinga. Bet jei skaitėt pirmąją, pamėginkit ir antrąją.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s