5.38. Mikalojus Vilutis ,,Sriuba“


sriubaTai antrasis M. Vilučio, kuris geriau žinomas kaip dailininkas, esė rinkinys. Pirmasis vadinosi ,,Tortas“, o dabar yra patiekiama ,,Sriuba“. Apie šį asmenį sužinojau per Tyto Albos naujų lietuvių autorių knygų 2014 – 2015 m. Ruduo – žiema pristatymą. Pati taip ir neprisiruošiau parašyti savo įspūdžių (o jų turėjau išties daug, tad gaila, kad tuo momentu jie nenugulė rašymo forma niekur), tačiau apie tai gražiai parašyta čia ir čia. Ir belieka tik pridurti, kad didžiausia žvaigžde tapo Mikalojus Vilutis – iš vienos pusės, iškrintantis iš konteksto (pradedant ,,madingu“ vėlavimu, baigiant pasisakymais, kur visi juokdavosi, o jis sakydavo, kad nėr ko čia juoktis, nes jis rimtai šneka), iš kitos – būtent tuo ir įdomus: kad nebijo būti kitoks, kad pasisakymai gali būti sutikti juoku vien todėl, jog tai taip įžvalgu, kad net kažkam gali atrodyti nejauku. Taigi, pagalvojau, kad būtinai turiu susipažinti su jo kūryba.

– Sakyk, o Žmogėdra, kokio rojaus norėtum?
– Mano Dieve, norėčiau rojaus, kuriame būtų daug žmonių, kad galėčiau juos valgyti.
– Gyvenai teisingai, taip, kaip mano duota prigimtis liepė tau. Sukursiu tau rojų, o Žmogėdra, kur bus daug skanių ir maistingų žmonių. Sotus būsi ir laimingas.
Pavyzdžiu paėmiau žmogėdrą todėl, kad jie yra tikrieji žmonės, nes Feuerbachas (jei neklystu) teigė, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Aš valgau košę.

O jo kūrybą galima būtų apibūdinti trumpai: gyvenimas pagal M. Vilutį. Arba M. Vilučio gyvenimo filosofija. Nes būtent apie gyvenimą jis ir kalba. Apie Dievą, rojų, pragarą, kančią, žmones, jų tariamą pasiaukojimą dėl kitų, egoizmą, stereotipus, (ne)norą išsiskirti iš kitų. Pasikartosiu su žodžiu ,,įžvalgu“, bet iš tiesų įžvalgumo netrūksta ne tik jam kalbant, bet ir šiose esė. Kai paliečiami būtent tie gyvenimo momentai, apie kuriuos, rodos, tik pasąmonėj suvokdavau (tiksliau ne tai, kad juos, o kokios emocijos ir nuomonės kyla, kurias paslepiu, nes juk tai taip nepriimtina!). Beje, tas žodis filosofija apima ir tai, kad jis ne tik savo požiūrį į įvairius gyvenimo aspektus aprašo, bet ir pamini ne vieną didį filosofą, aiškina, su kurio mintimis sutinka, o su kurio ne, arba tiesiog kaip jas interpretuoja. Iš tikrųjų, jo paties citatų pasirankiojau nemažai, o vietomis net stabdžiau save, nes kitaip ištisus puslapius būčiau nusirašiusi.

– Artėja mano gimimo diena, – kalba žmogus. – Teks sukviesti ėdrius draugus ir surengti jiems puotą. Vargas man.
– Artėja mūsų draugo gimimo diena, – kalba žmonės. – Reiks eiti į puotą ir septynias valandas sėdėti už stalo. Vargas mums.
Gebėjimas gadinti sau ir kitiems gyvenimą yra vienas esminių gebėjimų, Dievo duotų žmogui.

Pamąstymui tikrai yra vietos. O dar ir juokingų dialogų ar situacijų netrūksta. Tik štai perskaičiusi ir pradėjusi juoktis vis susimąstau: o gal jis čia visiškai rimtai? Kodėl man juokinga? Bet gal dėl to ir juokinga, kad mūsų gyvenimas tragikomiškas. Na, ir galop, jo knygelėje galima rasti jo paties, kaip dailininko, grafiko darbų.

– Dieve, kas yra pasaulis ir kam Tu jį sukūrei? Ir gyvenimas kam?
– Ne tavo reikalas.

Tik patarimas iš mano pusės: skaitykite po truputį. Nes kai skaičiau su ilgais prisėdimais, tai gaudavosi taip, kad vietomis ir pabėgdavo tekstas, o mintys likdavo neužfiksuotos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s