5.36. Saira Shah ,,Virtuvė be pelių”


virtuve-be-peliu-1Galvoju, kad tikriausiai esate bent jau girdėję rašytoją Tahir Shah, kurio ne viena knyga yra išleista ir lietuviškai. O galbūt ir skaitėte. Pasirodo, jo tėvas Idries Shah irgi rašytojas. Sesuo Saira Shah, kurios knygą ir ketinu aptarti, taip pat rašo. ,,Virtuvė be pelių” – tai antrasis šios autorės romanas, pusiau autobiografinis, pasakojantis apie sutuoktinių porą Aną ir Tobijų, kurie svajojo apie tobulą ateitį: romantišką gyvenimą Prancūzijoje, nuosavą restoraną ir įrašų studiją, o taip pat – apie gražius, sveikus vaikus. Tačiau tuomet toji suplanuota ateitis ima griūti, nes pirmagimė Frėja gimsta visiškai neįgali.

,,Negaliu sakyti, kad mėgaujamės kiekviena bloga žinia, – mes tiesiog liovėmės baisėjęsi. Tartum giliai tūnanti primityvi sielos dalis, kuriai svarbiausia išlikimas šiame pasaulyje, sakytų: ,,Šiaip ar taip, ši mergaitė gimė labai nevykusi. Na ir tegul: jei ji taip baisiai, visiškai sudirbta, niekas, ničniekas mūsų nekaltins, kam nuo jos pasitraukėm.
– Ji jau nebe brangiausias mūsų vaikelis, o ypatingas atvejis, – karčiai pajuokauja Tobijas, ir mudu jausdamiesi kalti nusijuokiam – gydytojai mūsų neišgirs.” (36 psl)

Tai knyga apie meilę vienas kitam, vaikui, apie ryžtą, dvejones, apie stovėjimą kryžkelėje, mėginimą suvokti, kad tai, kas dedasi – ne sapnas, o tikrovė. Tai knyga apie tai, kad ne viskas vyksta taip, kaip suplanuota, kad niekuomet nežinai, kas įvyks vėliau, kaip pasisuks gyvenimas. Apie tai, kaip norisi sulįsti į žemę, kad tik nereikėtų rinktis, kad tik nereikėtų kęsti tų minčių, kurios, rodos, tokios nežmoniškos, bet tuo pačiu atrodančios daug priimtinesnės tuo metu. Kodėl turiu aukoti gyvenimą vaikui, kuris visą gyvenimą bus lyg kūdikis, kuriuo reikia nenuilstamai rūpintis? Kodėl negaliu jo tiesiog atiduoti tiems, kurie juo galėtų tinkamiau pasirūpinti,  o pati susilaukti kitų vaikų – tik šįkart sveikų? Būtent tokios dvejonės ir kankina pagrindinę veikėją.

Rašymo stilius ganėtinai lengvas, tad išties nesunkiai ir greitai skaitoma knyga. Pati nuotaika, kaip ir galite suprasti, yra niūri, o kaip kitaip, kai tokia tematika. Nemažai rašoma apie naująją gyvenamąją vietą, kurioje kartu su naujagime ir apsigyvena Tobijas su Ana. Neretai atrodo, kad apie namus kalbama netgi daugiau nei apie vaiką, o mergytė ir jos liga nustumiama į šalį. Bet tas pasakojimas apie nuolat šmirinėjančias peles (ir žiurkes), kurių vis nepavyksta nusikratyti (kas per nusistatymas prie nuodus, taip ir nepajėgiau suprasti) buvo pakankamai įtaigus ir taip buvo įsirėžęs į pasąmonę, kad užsiimdama kokia nors veikla vis iškildavo jų vaizdiniai ir dar ne iš karto suvokdavau, ar čia aš iš tikrųjų jas neseniai mačiau kokiame nors sapne, ar kažkur internete mačiau. Bet tuomet suprasdavau, kad knyga už šiuos vaizdinius atsakinga. Bet tikrai nėra jokių šlykščių aprašymų, jos tiesiog minimos ne viename skyriuje.

Romanas apima pirmuosius Frėjos metus, per kuriuos įvyksta nemažai įvykių. Šeima išgyvena krizę, tai matyti iš jų elgesio, kuris vietomis nenuspėjamas, neargumentuotas, tačiau neretai visiškai suprantamas. Visgi pabaiga pasirodė visiškai ,,pritempta”, pernelyg greita, norėjosi lėtesnio priėjimo prie atomazgos.

Tik nemaža mano asmeninė bėda buvo ta, kad Tobijas man atrodė visiškai antipatiškas. Erzino jo asmeninės savybės.  Jis man atrodė kaip didelis vaikas ir vietomis nė nesupratau, kodėl Ana su juo apskritai susidėjo ir būna. Visiškas atsiribojimas nuo buities, kas mano nuomone, nebuvo vien tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės, kad vaikas neįgalus. Jo nesuvokimas, kad yra toks dalykas kaip buitis, jau nekalbant apie gyvenamosios vietos būklę, kurios pagerinti jis taip pat nė kiek nežada, visai nepatiko. Tiesiog šeimoje kaip ir yra vyras, bet tuo pačiu jo ir nėra.

Taigi, apibendrinus viską, ką čia parašiau, tema – itin įdomi, akys lengvai slydo tekstu, neretai norėjosi kuo ilgiau prie jos sėdėti, pagaudavau save svajojančią, kad štai, grįšiu namo ir sėsiu prie knygos (kad ši svajonė ne visada pildydavosi – jau kita kalba), įtraukė mane pasakojimas. Iš minusų, tai norėjosi kai kur gilesnių emocijų/jausmų ,,pakapstymų”, nes, kaip minėjau, vietomis buities gerokai daugiau nei pamąstymų apie vaiką. Ir taip pat Tobijas.

Patiko.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s