5.34. Sylvia Plath ,,Stiklo gaubtas“


virselis-1000,,…pagalvojau, kaip keista, jog man niekada anksčiau netoptelėjo, kad visiškai laiminga buvau tik devynerių.‘‘

Su šia knyga mano santykiai buvo greiti. Ja susidomėjau prieš porą savaičių, radusi visai atsitiktinai internete jos aprašymą (nors pro miglą lyg ir pamenu, kad visgi jau anksčiau ji buvo girdėta), o vakar vakare užverčiau paskutinį šio romano puslapį. Neslėpsiu, labiausiai suintrigavo Sylvios Plath likimas (ji nusižudė būdama 30-ies, beje, jos sūnus taip pat pats pasitraukė iš gyvenimo 2009-aisiais) bei tai, kad knyga pristatoma kaip autobiografinė.

Pagrindinė veikėja Estera – jauna, itin talentinga, graži moteris, kuri gyvena iš pažiūros sėkmingą gyvenimą. Tačiau tokia ji atrodo tik išorėje. Jos viduje – neviltis, bejėgiškumas, daugybė pasirinkimo galimybių (tik kad tos galimybės arba jai patinkančios, arba tokios, kurias ji turi pasirinkti, nes to tikisi aplinkiniai – nėra ,,ir“, tik ,,arba“). Tai knyga apie depresiją, vedančią į norą nusižudyti, jos gydymą. Bet svarbiausias šios knygos objektas yra pagrindinės veikėjos mintys: tamsios, bauginančios ir tokios tikros, kad abejingai sunku likti.

,,Dabar turėjo būti gražiausi mano gyvenimo metai.
Man turėjo pavydėti tūkstančiai kitų į mane panašių koledžo mergyčių iš visos Amerikos (…). Ir kai mano nuotrauka pasirodė žurnale, (…) visi turėjo manyti, jog esu tikra šaunuolė.
Tik pažvelk, kas gali nutikti šioje šalyje, sakys jie. Mergaitė devyniolika metų gyvena kažkokiame atokiame miesteliūkštyje taip skurdžiai, kad net žurnalo neišgali nusipirkti, o paskui ji baigia koledžą, šen bei ten laimi prizą ir galiausiai ima vairuoti Niujorką kaip nuosavą mašiną.
Bet aš nevairavau nieko, išskyrus save. Tiesiog išriedėdavau iš savo viešbučio į darbą ir vakarėlius, o iš jų į viešbutį ir atgal į darbą tarsi sustingęs troleibusas. Kaip ir dauguma merginų, turėjau žavėtis viskuo, tačiau niekaip negalėjau prisiversti. Jaučiausi labai rami ir tuščia – taip turbūt yra triukšmo supamame pačiame uragano centre, niūriai slenkančiame tolyn.“

Būna personažų, kurie daug verkšlena, galbūt kažkas ir šią knygą skaitys ir galvos – ko ji čia dabar nori, juk toks puikus jos gyvenimas, prisigalvoja sau niekų. Nemėgstu aš tų verkšlenančių, neretai tokie mane literatūroje ar kine erzina, bet Sylvios Plath sukurtas personažas buvo tikras. Tikras – t.y. toks, kad tikėjau tuo, ką Estera jautė, jutau, ką ji išgyveno. Ar bent bandžiau įsivaizduoti. Gali būti, kad taip buvo todėl, kad S. Plath rašė tai, ką pati išgyveno, o dar pridėkime jos talentą rašyti. Esteros svarstymai viena ar kita tema man atrodė artimi, o kai knygos personažas mąsto panašiai – skaityti tampa tik įdomiau. Skaudi, niūri, sunki emociškai knyga, be galo atvira, jokios vaidybos ar pompastikos. Nelengva šnekėti apie knygą, kuri ne tai, kad laiko įtampą, skatina svarstyti, koks bus kitas siužetinis vingis, bet priverčia jausti. Net nežinau, kaip tiksliai išreikšti tai, ką noriu pasakyti, bet ,,jausti“ yra tikriausiai artimiausias žodis tam. Puikiai pateiktas personažas, lengvas ir neįmantrus, tačiau įtaigus rašymo stilius – dėl šių priežasčių prie knygos norėjosi grįžti vos tik atradus laisvą minutę.

Pabaiga – be kulminacijos, tokia gal net kaip ,,nukirsta“, lyg būtų paskutiniai lapai išplėšti. Ar tiesiog, kaip sakome, laisva interpretacijoms. Bet dabar berašant man kilo tokia asociacija: toji pabaiga kaip mūsų gyvenimas. Žinai, kas vyko praeityje (tiek tolimoje, tiek artimoje), žinai, kas vyksta tavo gyvenime dabar, bet niekada nežinai, kaip bus toliau. Taip ir čia. Nėra padėto taško istorijoje. Patys padėkite ten, kur jis atrodys reikalingiausias.

Galvoju, kad ši knyga pas mane atsirado itin tinkamu metu. O rekomenduoti galėčiau tiek skaitytojams, kuriems patinka nedaug veiksmo, bet daugiau į personažų vidų orientuoti kūriniai, taip pat, tiems, kurie nori daugiau sužinoti, kas toji depresija ir bent šiek tiek prie jos prisiliesti.

Ekranizacija

1979-aisiais pasirodė amerikiečių darbas, Larry Peerce režisuota to paties pavadinimo (,,The Bell Jar“) biografinė drama, kurioje vaidina Marilyn Hassett, Julie Harris, Jameson Parker .

Reklama

2 mintys apie “5.34. Sylvia Plath ,,Stiklo gaubtas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s