5.28. Marcelijus Martinaitis ,,Mes gyvenome“


Martinaitis-Mes-gyvenome,,Matyt, yra tokie gyvenimo, būties elementai, iš kurių susideda asmuo, asmenybė. Svarbiausios yra tos vietos, kur pirmą kartą praregėjai, išgirdai, supratai, įsiminei. Štai kodėl visą gyvenimą bent mintimis vis grįžtama ir grįžtama į savo jau nesamą gimtinę.“

Marcelijus Martinaitis mirė 2013-ųjų balandžio 5-ąją. Tačiau tikiu, jo vardas skambės dar ne vienerius metus. Iki šiol buvau skaičiusi tik keletą Kukučio baladžių, tačiau jau ilgą laiką norėjau perskaityti ir šiuos biografinius užrašus.

Autorius aprašo savo vaikystę ir paauglystę, karts nuo karto šį bei tą palygindamas su dabartiniais laikais. Knygą skaityti norėjosi lėtai, su pasimėgavimu: patiko man rašymo stilius, viskas taip, rodos, nuoširdžiai ir šiltai aprašoma. Pati esu gimusi 1993-aisiais, taigi, esu visiškas nepriklausomybės vaikas, tačiau skaitant ,,Mes gyvename“, nejučia pati prisimindavau tas vėjavaikiškas ankstyvos vaikystės dienas, kai vasaras leisdavau kaime: šienapjūtę, kai pati, lygiai kaip ir M. Martinaitis, būdavau pasodinta kur nors ant paklodės, o tuo tarpu suaugę šienaudavo; šieno kupetas, po kurias taip mėgdavome landžioti; vakarus, kai visi susirinkdavo prie bendro stalo (tik dėl šių vakarų ir žinau, ką iš tiesų reiškia vakarienė, kai visi prie bendro stalo)… Autorius, pasakodamas apie savo vaikystę ir paauglystę, negaili gražių žodžių: nepaisant to, kiek jam ir jo šeimai teko patirti dėl rusų, vokiečių, o galop vėl grįžusių rusų, jis suranda tiek daug gero ir gražaus papasakoti.

Kažką jau buvau girdėjusi iš pasakojimų, kažką dar ir pamatyti suspėjau, kažką tik nuspėjau, bet nepaisant to, skaityti buvo įdomu viską. O jei dar kokį tarmišką žodį, kurį ir aš nesyk esu girdėjusi, perskaitydavau, tai iš viso ūpą pakeldavo.

Susimąstyti skatina ir autoriaus samprotavimai apie dabartį: nykstančias tradicijas, besikeičiančias vertybes, santykius, vartotojiškumą ir kt. Kiek teisybės, įžvalgų juose yra, taip ir norėdavo skaitant linksėti galvą.

,,Patinka būti vienam vakaro prieblandoje, nepažintam gatvėje, kelionėje, žmonių minioje, prie knygos, darbuojantis su įrankiais, ko nors laukiant ar ką nors stebint.“

Patiko, kad buvo išlaikyta pusiausvyra. Nesusikoncentruojama į tik blogus arba tik gerus dalykus. Jei jau pasakoja apie kurį nors liūdnesnį ar žiauresnį įvykį, tai žiūrėk, tuoj pat įterpia ir ką nors linksmesnio iš tų dienų. Yra ir M. Martinaičio eilėraščių ar jų ištraukų, o skyriai suskirstyti pagal tematiką. Taip skyrelis po skyrelio ir nepajutau, kad knygos nebėra. Viso labo 220 psl turinti knyga sukėlė tiek prisiminimų ir minčių, kiek išties nesitikėjau prieš ją imdama.

Puiki. Su malonumu po kiek laiko atsiversčiau ir darsyk bei džiaugčiausi, jei kada nors atsidurtų mano knygų lentynoje.

Reklama

1 mintis apie “5.28. Marcelijus Martinaitis ,,Mes gyvenome“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s