5.27. Jeanette Winterson ,,Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“


Kam-buti-laimingai-jeigu-gali-buti-normali_mediumPastvėriau šią knygą vien todėl, kad pasirodė įdomus pavadinimas. Vėliau perskaičiusi anotaciją, iš kurios supratau, kad bus rašoma apie merginą, kuriai vaikystėje neleido skaityti knygą, pagalvojau, jog neprašoviau ją pasiėmusi. Deja, greitai nuomonė pasikeitė.

Tai autobiografinė knyga, šioks toks ankstesnės autorės knygos ,,Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ papildymas, paaiškinimas, kad ten šis tas buvo pagrąžinta, o iš tiesų to grožio Jeanette vaikystėje rasti nelabai buvo įmanoma. Pati ,,apelsinų“ neskaičiau ir po šios knygos net ir neužsinorėjau, o ir spėju, nemažai faktų kartosis.

Knygoje dėmesys skiriamas laikui, kai gyveno su įtėviais, o taip pat ir gyvenimui po to. Įmotė ponia Winterson autorei yra lyg košmaras, kurį vis sapnuoji, ir sapnuoji. Kasdieniai Biblijos skaitymai, naktys, leidžiamos lauke ant slenksčio, nuolatiniai priekaištai, gąsdinimai, visiška kontrolė, grožinės literatūros draudimas (o radus paslėptas knygas – jų sudeginimas), atliktas egzorcizmas. O taip pat ir bundantis žavėjimasis merginomis, slapti skaitymai bibliotekoje nuo A iki Z, svajonės ištrūkti ir gyventi kitokį gyvenimą.

Atrodo liūdna. Taip ir yra. Tik tiek, kad asmeniškai manęs visa ši istorija taip ir nepalietė. Na, ir kas, kad jos vaikystės siaubinga, tokia, kokios nelinkėtum nė vienam. Eilinį sykį įsitikinu, kad istorijos pateikimas taip pat turi reikšmę. Forma ir turinys yra svarbūs, jei vieno nėra, tai ir kitas kenčia.

Cituojama ar perfrazuojama įvairūs literatūros kūriniai, turint omeny, kad ji vėliau pasirinks literatūros studijas, taip pat paaiškina, kodėl tiek reikšmės knygos turi autorei. Ši detalė man, kaip knygų mylėtojai, negali nepatikti. Pasakojime netrūksta ir feministinių pažiūrų – tiesa, jos nėra itin kategoriškos, todėl skaityti įdomu. Bet tai matyt viskas, kas patiko.

Suprantu, kad tokia vaikystė negali nepalikti vidinių žaizdų. Tačiau vietomis man jos svarstymai kėlė abejonių. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog, jei ji būtų gyvenusi normalioje šeimoje (gal net savo biologinių tėvų), galbūt būtų kitos seksualinės orientacijos. Arba nuolatinis priminimas, kad ji buvo įvaikinta, o tokie vaikai jau nuo pat pradžių jaučia nepasitikėjimą kitais. Nejučia kyla mintis, kad, anot jos, kiekvienas įvaikintas vaikas yra pasmerktas jausti visą gyvenimą nepasitikėjimą, nepaisant to, kokia šeima jį užaugino. Visiškai suprantu, kad autorė kaltina savo įmotę (įtėvis buvo iš tų vyrų, apie kuriuos sakoma ,,esantis po padu“), kad jai skaudu, bet kai kaltinimai girdisi kiekviename skyriuje, man taip ir norisi pasakyti, kad jei ji būtų nuoširdžiai atpasakojusi savo vaikystę, skaudžiausius išgyvenimus, nepridėjusi savo svarstymų (kuriuose jaučiamas pyktis, kaltinimai, ieškojimai priežasčių dėl to, kokia ji yra dabar), visai kitaip ir skaitytųsi ir jaučiau daug didesnį gailestį nei kad dabar jaučiu.

Nepatiko. Nors goodreads.com ne vienas, perskaitęs knygą, rašo, jog ši knyga ir pravirkdė, ir prajuokino nesyk. Tad gal čia tik aš tokia beširdė pasidariau.

Reklama

5 mintys apie “5.27. Jeanette Winterson ,,Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“

  1. Mano nuomonė visai kita. Atvirkščiai, jos analitiniai svarstymai, mano akimis, ir yra stiprioji knygos pusė. Be jų knyga tebūtų dar vienas Based on a true story baisingos patirtis pasakojimas. Ar galima kalbėti apie vaikystę netraktuojant savos vaikystės per savo suaugiškąją patirtį?
    Nemanau, jog norėta sukelti gailestį. Tai būtų labai primityvus dalykas, Winterson yra niuansuota, analitišką rašytoja, kuriai tiesiog pasimėgavimas gailesčiu nebūtų pakankamas.

    • Dabar, kai karščiai nebetrukdo mąstyti (nes komentarą perskaičiau dar tą pačią dieną, kai tik buvo parašytas, bet tegalėjau bukai į jį žiūrėti su perkaitusiomis smegenimis 🙂 ), norėtųsi atsiliepti į nuomonę.

      Taip, svarstymų išvengti sunkoka, tuo labiau, kad ir aš pati jau kurį laiką pamėgau ,,knaisiotis“ po save, tam tikras būdo savybes ar elgesį priskirti turėtai patirčiai. Tiesiog, pavyzdžiui, šiandien užbaigtoje M. Martinaičio ,,Mes gyvenome“ buvo taip gražiai viskas surišta: ir prisiminimai, ir svarstymai, o tuo tarpu J. Winterson to gražaus ,,rišimosi“ nebuvo. (net nežinau, kaip čia aiškiau parašius.)

      O dėl gailesčio… Dabar, praėjus keletui dienų, manau, kad man gailestį pajausti norėjosi matyt tam, kad pati jausčiausi ramesnė, jog ši knyga bent jau šį tą manyje ,,išspaudė“. 🙂

  2. žinai, aš irgi neradau ryšio su šia autore. man Apelsinai nepaliko jokio įspūdžio ir nerandu nieko ten tokio, ką kiti skaitytojai randa. gaila, aišku, bet jungiuos į vieną kompaniją su tavim

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s