5.25. Genovaitė Bončkutė-Petronienė ,,Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“


bonckute-petroniene-pas-kuniga-ir-detektyva-psichologo-kabinete-266x400Blizgantis ir dar nespėjęs nusitrinti aplankalas (didžioji dalis mano lankomos bibliotekos knygų yra su aplankalais) tiesiog kvietė mane atkreipti dėmesį į šią knygą. O turint omeny, kad paskutinįsyk pasiėmiau tris knygas vien tik perskaičiusi pavadinimą/pamačiusi autoriaus pavardę, knygos ėmimas dėl blizgančio aplankalo tikriausiai nebūtų nustebinęs net ir mano draugių. Visgi, šią ėmiau dėl to, kad knyga žadėjo kažką panašaus į I. Yalom pasakojimus.

Knygoje pateikiamos kelios novelės, kuriose pasakojama apie, anot anotacijos, įsimintiniausius autorės psichoterapijos atvejus. Veikėjai neišgalvoti, tik pakeistos kai kurios detalės, kad jie nebūtų realiame gyvenime atpažinti.

Pradžioje ėjosi lengvai, buvo ganėtinai įdomu, bet vis jaučiau, kad kažkas ne taip, kažkas man čia nepatinka ir ,,nekabina“. Tik kas – net pati negalėjau sau atsakyti. O vėliau jau ir aprašomi pacientai su savomis istorijomis atrodė vis nuobodesni. O galop ir atėjo supratimas, kas ten man nepatiko – rašymo stilius. Atrodo, kur čia problema: jis nėra koks nors buitiškas, bet šiuo atveju man kaip tik ir buvo per mažai jo. Gal per mažai žmonių savo gyvenime sutikau, bet vietomis jų iškalba mane stebino, jautėsi nemažai dirbtinumo, neapleido jausmas, kad ,,realybėje žmonės taip nekalba“. Na, ir man norėjosi kitokio žanro: kai tokios trumpos novelės, nespėdavau įsijausti būtent į tą žmogų, pajausti, kaip sudėtinga būdavo autorei kreipti juos reikiamu keliu.

Vis dėlto, pagirti irgi turiu už ką. Yra išties įdomių pastebėjimų, ne vienoje istorijoje radau kažką sau, būdavo, kad skaitau skaitau, o tuomet sustoju, pamąstau, galop vėl grįžtu prie knygos.

Ir gal net būtų buvę įdomiau, jei būčiau skaičiusi kad ir po novelę per dieną. Nes kai vienu prisėdimu pusę knygos perskaičiau, tos novelės ir jose išsakomos mintys ir problemos kažkiek atrodo panašios, o dar kiekvienąsyk nepamirštamas aprašymas to, kaip būdavo paprašoma leisti aprašyti vieno ar kito paciento terapiją savo novelėje (arba davimas ją perskaityti) atrodė net ir nereikalingas. Toks jausmas, kad nieko labiau paminėti verto toje istorijoje nebuvo?

Gal per daug negatyviai aš čia parašiau, bet iš esmės suknyga ir goodreads pažymėjau jai 3/5, taigi, vidutiniška pasirodė. Yra ir kas patiko, ir kas nepatiko. Kadangi plona, tai greit persiskaito – spėju greit ir užsimirš.

Reklama

2 mintys apie “5.25. Genovaitė Bončkutė-Petronienė ,,Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“

  1. Esu kažkada skaitęs šios autorės pirmąją knygą “Laukiniai prisiminimai“ (ar kažkaip pan.). Tai visai patiko, bet ten daugiau pasakojimų apie jos pačios gyvenimą, kai dar buvo studentė, po to vedė ir susilaukė vaiko. Nieko ten laukinio nebuvo, kaip žadėjo pavadinimas, bet tai buvo ganėtinai įdomūs atviri autorės pasakojimai apie save.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s