5.20. Margaret Atwood ,,Tarnaitės pasakojimas”


knygos-virselis-511435e2034f3Aš žinau, kodėl mėlynų irisų akvarelė ant sienos neįstiklinta ir kodėl ne iki galo atsidaro langas, ir kodėl jis iš grūdinto stiklo. Ne pabėgimų jie bijo. Čia toli nenubėgsi. Jie bijo kitokių gelbėjimosi kelių – tų, kurie atsivers, kai tik kur rasi aštrią briauną. (14 psl.)

Kai visur mirga marga puikūs atsiliepimai, nori nenori imi pastebėti tą knygą visur. Ir nesvarbu, kad ji nebuvo jokiuose norų sąrašuose. Taip nutiko ir su ,,Tarnaitės pasakojimu”. Nei aš planavau jos skaityti, nei ką, bet pamačiusi bibliotekoje nesusilaikiau ir pasiėmiau. (paskutinį sykį tikriausiai taip buvo su ,,Sostų žaidimu”, kai visai net ir nenorėjau jos skaityti, bet pamačiusi bibliotekoj suvokiau, kad o kaipgi nepaimsiu tokios knygos, juk ją tikriausiai sunku bus rasti. Nors kaip pastebėjau, kol atspalviai vis dar kiekvienąsyk puikuojasi rezervuotų knygų lentynėlėje, ,,Sostų žaidimą” ar antrą jo dalį rasti nepaimtą ganėtinai lengva)

Knygoje pasakojama apie netolimą ateitį, Gileado respubliką. Fredinė gyvena Vado ir Vado Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis…

Tikėjausi sunkaus skaitinio, bet skaityti buvo lengva, tekstu akys slydo be problemų, gal tik vietomis tekdavo sustoti, nes ne visada dialoguose vartojami įprasti skyrybos ženklai (nėra brūkšnio, nerašoma iš naujos eilutės ar pan.), tačiau nepasakyčiau, kad tai sukeldavo sunkumų. Pats siužetas ganėtinai įdomus, juk niekur apie tokią santvarką neteko skaityti. Skaitant kilo mintys, kaip žmonės (juk vyrams manyčiau buvo ne ką lengviau) susitvarkydavo su savo mintimis, o svarbiausia – su prisiminimais. Juk ši karta, apie kurią buvo rašoma, dar prisiminė senuosius laikus. Ir tuo pačiu skaičiau ir galvojau, kaip greitai gali būti performuojamos pažiūros, vertybės: tai rodė pagrindinės veikėjos mintys, kai ji nejučia imdavo stebėtis apranga / elgesiu, kuris seniau buvo priimtinas ir nieko nestebinantis. Ir kokia tuštuma turėjo būti veikėjų galvose, tuštuma, mąstant apie gyvenimą, kuriame vargu ar kas jautė tikrą, nuoširdų malonumą būti, gyventi.

Be pompastikų, be jokios jaučiamos kulminacijos, tiesiog, kaip prasidėjo ramiai, taip ir užsibaigė.  Bet nuobodu nebuvo. Anaiptol, autorės sugebėjimas nešokiruojant ir nieko nehiperbolizuojant sukurti šiokią tokią įtampą ir norą nepadėti knygos į šalį, o skaityti toliau, man patiko.

Nors visgi, kaip daugeliui, kurių komentarus teko skaityti, tokio didelio įspūdžio ši knyga man ir nepaliko, bet skaitymo ji pasirodė verta, o ir buvo įdomu, kaip čia viskas galiausiai pasisuks.

Ekranizacija

1990 m. pasirodė Volker Schlöndorff režisuotas (JAV) to paties pavadinimo filmas The Handmade’s Tale su tokiais aktoriais kaip Natasha Richardson, Faye Dunaway, Aidan Quinn.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s