5.10. Saulius Stoma ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų”


stomaKą gi, visų pirma aprašau knygą, kurią perskaičiau kovo mėnesį, bet vis neprisėsdavau aprašyti. Saulių Stomą tikriausiai žinos tie, kurie žiūri lietuvišką televiziją ir skaito naujienų portalus, kadangi prieš kažkiek laiko jis, dar būdamas seimo nariu (kiek žinau, nuo šios kadencijos seime jo nebėra), išgarsėjo skandalu, susijusiu su žaliaake žurnaliste. O seniau ir jis pats buvo žurnalistas, net ir knygų keletą parašė. Viena jų – savo patirtimi pasiremta ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų”, kurioje pasakoja apie savo pastebėjimus ,,viešint” keletą mėnesių kalėjime.

“…visą pataisos įstaigų sistemą reikėtų tiesiai taip ir vadinti – nusikaltėlių ugdymo bazėmis. Pradinis lygis – nepilnamečių kolonijos, kur paauglys arba suluošinamas psichiškai visam gyvenimui, arba užsigrūdina, surambėja ir išeina puikiausią nusikalstamumo mokyklą prieš ateityje laukiančius Lukiškių ir visus kitus universitetus. Kito pasirinkimo čia beveik nėra. Kaip beveik nėra kito pasirinkimo ir nuteistajam, išėjusiam iš kalėjimo.” (109-110 psl)

Tai buvo trečioji nuomonė, kurią teko išgirsti (šiuo atveju – perskaityti) apie gyvenimą Lukiškėse bei ten gyvenančius kalinius. Taigi, iš to galite suprasti, kad man ši tema įdomi, todėl ir šią mažą knygutę perskaičiau su susidomėjimu. Asmeniškai aš, kiek daugiau sužinojau apie pačią tvarką (pavyzdžiui, kaip perkeliama iš vienos kameros į kitą), kalinių tarpusavio santykius, taisykles, kurios galioja tarp vienos kameros gyventojų ir panašiai. Subjektyvumo, be abejo, neišvengiama, todėl ir įdomu man išgirsti kuo daugiau nuomonių, kurias išgirdus galima susidėlioti akcentus, t.y. atrasti pasakojimų sutapimus, o ir apskritai, pamatyti, kas rašančiajam / pasakotojui atrodo svarbiausia, apie ką reiktų papasakoti žmogui, kuris nėra ten buvęs. Skaitant S. Stomos pastebėjimus atrodė, lyg jis ten buvo daugiau stebėtojo, o ne gyventojo vietoje. Taigi, daug dejonių skaityti neteks, galbūt dėl to, kad jausmų ir emocijų aprašymų nebuvo daug, tekstas pasirodė ganėtinai sausas, lyg skaityčiau žurnalistinį straipsnį (eilėj laukia jo parašytas detektyvas – įdomu, koks ten bus rašymo stilius). Bet užtat matėsi, ką labiausiai autorius norėjo užakcentuoti ir kas man pačiai labiausiai užstrigo. Pataisos namai  – tik pavadinimas. Jie nieko nepataiso, o tik sugadina. Lygiai taip pat ir kalėjimas: žmogus jame turėtų apgalvoti tai, ką padarė, suvokti, kad nori gyventi dorai ir čia nebegrįžti. Tačiau gyvenimas čia remiasi viena – natūralios atrankos taisykle – tad turi arba pasmerkti save neišlikimui (ne vienas galop pasirenka ir savižudybės kelią), arba stengtis daryti viską, kad išgyventų. O tai dažniausiai nulemia tai, kad išėję į laisvę jie susitinka tuos, su kuriais kalėjo, įsisuka į nešvarius darbelius, tad galop išeina užburtas ratas…

Įdomi knygutė, kurią būtų galima per vieną kartą perskaityti. Tik asmeniškai aš itin nuobodžiavau, kai buvo pasakojama apie paties knygos autoriaus S. Stomos bylą, visus tuos niuansus, kurie man pasirodė neįdomūs. Be to, prie to prisidėjo, kad kad toji istorija dėl mano amžiaus nebuvo girdėta (Lukiškėse šiuos kiek daugiau nei 4 mėnesius praleido 1995-aisiais, kai man buvo… O taip, vos dveji metai), nors spėju, ji buvo ganėtinai išplatinta spaudoje. O knygoje pasakojama apie ją taip, lyg skaitytojas jau būtų apie ją girdėjęs. Na, bet čia tik labiau į pabaigą jis nukrypo į asmeniškumus, didžioji dalis visgi skirta kalinių gyvenimui.

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s