5.4. Lauren Oliver ,,Kai aš žuvau“


cdb_Kai-as-zuvau_p1Ką darytumėte, jei žinotumėte, kad tai – jūsų paskutinė diena gyvenime? Šį klausimą tikrai bent jau kartą esate uždavę arba sau, arba kitiems, taip pat – išgirdę iš kitų. Ir visgi, ką darytumėte? Juk tai – vienintelė diena. Nebeapkeliausite viso pasaulio. Neišpildysite didžiausių norų – tam nebėra nei laiko, nei (tikriausiai) galimybių. Dar vienas klausimas: ar žinodami, kad štai, tuoj mirsite, liksite patenkinti nugyventu gyvenimu?..

Išaušo graži Valentino diena (sutapo, kad ir mes ją netrukus švęsime). Samė atsikėlė su šiokiu tokiu virpuliuku: tai Ta diena, kai su mylimu vaikinu ji ryšis prarasti nekaltybę. Ir gaus daug rožių: jos mokykloje priimta, kad rožės gaunamos ne tik iš gerbėjų, bet ir iš draugų. Kuo daugiau gauni rožių, tuo parodai, kad esi populiaresnis. O Samė ir jos draugės yra vienos iš populiariausių merginų mokykloje. Tačiau galiausiai viskas pasisuka taip, kad vakare įvyksta avarija. Samė žūva. Tačiau netrukus ją pažadina žadintuvas ir ji pagalvoja, kad tai tebuvo siaubingas sapnas. Bet tai nebuvo sapnas, nes vėl išaušo lemtingosios Valentino dienos rytas. Ir šią dieną ji turės išgyventi dar ne vieną kartą.

Galbūt kažkas skeptiškai pažiūrės, nes, na, juk nemažai panaudojama stereotipų. Pradedant tuo, kad pagrindinė veikėja – viena populiariausiųjų mokykloje, jos vaikinas – irgi pasižymi žinomumu ir tuo, kad daugelis moksleivių trokšta jo dėmesio. Samė drąsi ir nebijanti flirtuoti su jaunu mokytoju, mėgstanti vakarėlius, nevengianti prisidėti prie draugių, besišaipančių iš mokyklos atstumtųjų. Stereotipiškai skamba ir tai, kad būtent tokia kaip ji (o ne kokia nevykėlė) turi pasimokyti, tapti geresne ir pan. Stereotipų galima matyti ir daug daugiau, bet juk iš dalies, jei norėsi prisikabinti, tai klius bet kas.

O šioje knygoje man tai net ir netrukdė – tik pradžioje truputį suerzino ir nesitikėjau, kad labai sudomins, nes juk kaip ir viskas nuspėjama, tačiau, vos rasdavusi valandėlę laiko, vis pasiimdavau knygą į rankas, nes buvo įdomu. Kaip ji elgsis kitą dieną? Kaip pasisuks visi įvykiai? Ir galop, kaip autorė nusprendė užbaigti šią istoriją? Kokia pabaiga šiuo atveju geriausiai skambėtų? Nebuvo nė momento, kai pagalvodavau, kad neįdomu. Puslapiai vertėsi taip greitai, kad galiausiai ėmiau liūdėti, jog ji pasibaigs. O taip to nesinorėjo. Nes buvo įdomu stebėti, kaip mergina keitėsi išgyvendama tą pačią dieną vienąsyk, antrąsyk… Ir kiekviena ,,nauja“ diena buvo kupina vis kitokių išgyvenimų, suvokimo, kad kiekvienas pakitimas dar nereiškia, kad viskas pasibaigs geriau, gali būti, kad tai atneš kaip tik gal net dar blogesnių pasekmių. Tik suvokusi, kad kažkodėl jai leista dar sykį išgyventi tą pačią dieną, Samė ima pastebėti savo gyvenime įvairias detales, įvykius, žmones, į kuriuos nebuvo niekad atkreipusi dėmesio. Ji išbando įvairius ,,paskutinės“ dienos ,,variantus“ ir galiausiai suranda tą variantą, kuris pasirodo geriausias. Ir nors niekas jai nepasakė, kiek kartų toji diena kartosis, bet paskutinis kartas buvo toks akivaizdus (neskaitant to, kad ir knyga į pabaigą ėjo), nes iš veikėjos labai daug teigiamų jausmų ir ramybės sklido. Patiko, kad nebuvo atsiribojama vien paviršutiniškais dalykais, gilintasi tiek į pagrindinės veikėjos, tiek į jos draugių praeitį, nemažai gražių minčių apie draugystę, kurios nuo pat pradžių rodė, kad toji ,,populiarumo“ kaukė – tik priedanga, nes kiekvienas turi ir kažką ,,nešvaraus“, to, apie ką nutylima ir nesinori garsiai šnekėti.

Nežinau, ar ką supratote iš to, ką parašiau, bet man ši knyga paliko įspūdį. Žymėdama žvaigždutes goodreads.com net susimąsčiau, kiek jai skirti: 4/5 ar 5/5. Bet pamaniau, kad tie skaičiai – tai toks kintantis dalykas, kuris, kiek pastebėjau, priklauso ir nuo nuotaikos: galbūt knygos, kuriai kažkada dėjau 4/5, dabar ir 3 neduočiau, o gal kaip tik toji knyga iškeliautų į geriausiųjų ,,lentyną“. Grįžtant prie ,,Kai aš žuvau“, tai manau, ji savo paprastu ir lengvu tekstu sugeba sukelti nemažai minčių su klausimu ,,o kas, jei…“. Tik tiek, kad mes niekada nežinome ,,jei…“. Ir kai sužinosime, jau bus per vėlu.

Vienintelis priekaištas – už lietuviškai išverstus dainų pavadinimus ir netgi grupių/atlikėjų sulietuvinimus. Net ir prie ,,Bejonsė“ reikėjo akimirką sustoti, kad suvokčiau, apie ką kalba eina. Juk knyga – jaunimui, kurie patys klauso tokios muzikos, tad ir reikėtų palikti taip, kaip yra originale (na, gerai, jei taip rūpi išversti dainos žodžius, tam yra išnašos).

Apie filmą lyg ir yra internete minima, bet jokių rimtesnių žinių kaip ir nėra.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s