5.2. Elizabeth Bard ,,Pietūs Paryžiuje. Meilės istorija su receptais”


cdb_Pietus-paryziuje_p1Pasidžiaugsiu, kad vakar pagaliau pasibaigė sesija (taip, būtent dėl to iš manęs šiais metais dar nieko ir negirdėjote), tad iš karto jau tą patį vakarą čiupau knygą, o šiandien užverčiau ir paskutinį puslapį. Iš krūvelės išsirinkau knygą, kurią laimėjau pernai vykusio knygų iššūkio metu už vieną atsiliepimą (,,Nežudyk strazdo giesmininko”).

Amerikietė Elizabeta susipažįsta su žaviu prancūzu ir netrukus klausimo, ar jai verta kraustytis į Paryžių, nebelieka. Čia ji ne tik bando išmokti prancūzų kalbą, priprasti prie studentiško buto, bet ir įsilieti į naują kultūrą ir išmėginti begalę skanių patiekalų.

Tie, kas sekate mano įrašus, pastebėjote, kad praeitų metų pabaigoje skaičiau keletą knygų apie Paryžių. Atsižvelgdama ne tik į jas, bet ir tai, kad šiuo metu knygynuose ne vieną panašaus pobūdžio knygą galima rasti, pasilikčiau prie rekomendacijos išsirinkti kurią nors kitą. Ne, ši nėra labai bloga. Kalbant apie receptus,  jie labai skaniai skamba (ypač, kas mėgstate makaronus – šioje knygoje ne vienas receptas su jais yra), o kai kurie neatrodo sunkiai pagaminami. Tekste irgi nemažai kalbama apie maistą, jis aprašomas išties gundančiai, vietomis pagaudavau save mąstančią, kaip dabar norėčiau jų paragauti. Tačiau siužetas, pasakojimas man – per daug saldus ir toks… Na, tinkamiausia gal būtų pasakyti ,,vedantis į niekur”, nors ir kitos skaitytos Prancūzijos tematikos knygos irgi nepasižymėjo ypatingais siužetais su ypatingomis kulminacijomis ar pan., ypač, kai čia aprašomas pačios autorės gyvenimas. Bet gal pasirodysiu pesimistė sakydama, kad man vietomis buvo per saldu: knyga gražiai prasidėjo, gražiai poros santykiai vystėsi bėgant laikui, nepaisant šiokių tokių nuosmukių, jiems sekėsi ir taip iki pat pabaigos (nors negi keis kažką, jei iš tikrųjų viskas jai sekėsi?). Paryžius liaupsinamas kone visą laiką, išskyrus keletą skyrių, kur keikiama medicinos sistema, ,,klientas visada teisus” sąlygos nebuvimas ir pan. Pirmoje knygos pusėje ypač norėjosi, kad būtų pasakojama ne tik apie ją ir jos mylimąjį (bei tėvus), bet ir santykį su vietiniais, su kitais žmonėmis. Toks jausmas, kad ji ilgą laiką beveik su niekuo nepalaikė santykio. Sutinku, kad gal jo buvo mažiau nei kad vėliau, kai jau sugebėjo normaliai susikalbėti, tačiau kažkiek juk turėjo būti?.. Bet ir vėlgi, o gal išties bendra jų abiejų gyvenimo pradžia susidėjo tik iš maistas-lova-turgus-kavinės. Galbūt. Bet tuomet koks tikslas rašyti romaną? Ar ne geriau būtų buvę parašyti tiesiog įdomią receptų knygą su trumpais nukrypimais į šalį, pasakojant su tam tikru receptu susijusią istoriją?

Nesigailiu, kad perskaičiau ir kad ji puoš mano kuklią knygų lentyną, tuo labiau, kad gal dar ir panaudosiu ją kada nors, kai užsikrėsiu maisto gaminimu, bet nieko neprarasite ir neperskaitę.

Advertisements

1 mintis apie “5.2. Elizabeth Bard ,,Pietūs Paryžiuje. Meilės istorija su receptais”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s