4.63. William Makepeace Thackeray ,,Tuštybės mugė“

Na, ir metus užbaigiau užversdama paskutinįjį ,,Tuštybės mugės“ antrojo tomo puslapį. Šią knygą parašė garsusis W. M. Thackeray, kuris yra lyginamas su tokiais klasikais kaip Ch. Dickens, G. Swift ir pan. Jis įvardijamas kaip satyrikas, savo kūriniais išjuokęs didžiąsias žmonių ydas, skirstymą į luomus, kūrinius, kuriuose būtinai būdavo herojus. Net ir šios knygos pavadinimas tai atspindi: Vanity Fair: A Novel without a Hero (Tuštybės mugė: romanas be herojaus).

Jau patys pirmi puslapiai privertė smagiai pasijuokti. Autorius nesivaržydamas šaiposi tiek iš savo kuriamų personažų, tiek ir iš skaitytojų – pabrėždamas, kad tie, kurie tai skaito, ne ką geresni. W. M. Thackeray sakė, kad nėra tik gerų ar tik blogų žmonių. Visi turime tiek blogų, tiek gerų savybių, o tai geriausiai ir parodė dvi pagrindinės veikėjos: Amelija ir Rebeka. Viena – iš pažiūros švelniausia ir meiliausia būtybė, kita – pyktį ir kartu susižavėjimą kelianti intrigantė. Tačiau netrukus pamatysime, kad Amelija nėra tokia jau gera, o Rebeka – tokia jau bloga, tik tiek, kad nebūtinai jos savo slaptąsias puses rodo atvirai, tikruosius veidus galima išvysti tik po kurio laiko.

Ir, nors pradžia nuteikė gerai, bet vėliau skaityti sekėsi sunkiai. Ir iki dabar galvoju, kad labiausiai kišo koją tai, kad prie knygos prisėsti galėdavau tik retkarčiais, būdavo per savaitę vos 20 psl perskaitau, nes tiesiog neberasdavau knygai nei laiko, nei noro. O tai sunkino skaitymą dar labiau, kadangi, kaip nekeista, čia veikėjų ne tiek ir mažai, jie vadinami vardais, pavardėmis, turimais laipsniais ar pan., o, kaip berods jau neseniai minėjau, man tai dažnai kiša koją… Tad iš tikrųjų su tuo vargau skaitydama visą pirmąjį tomą ir maždaug pusę antrojo – antrąjį beveik visą perskaičiau jau per atostogas, tad galėjau susikaupti ir įsitraukti vien tik į ją, nežiūrėdama į laikrodį ir nenuspręsdama, kad viskas, reikia eiti mokytis. Tuomet jau sugebėjau ir didžiąją dalį (bent jau pagrindinių veikėjų) vardų, pavardžių įsiminti, nes ten tikrai košė išeina, kai nieko nebesuvoki, kas su kuo gyvena.

Be viso to, turiu pripažinti, kad buvo nuobodu. Ne, tikrai ne visada, bet momentais skaitydavau ir galvodavau, kas mane prie šios knygos laiko… Nes tie nuobodūs tarpai užsitęsdavo ir po keliasdešimt puslapių. Bet tuomet kai vėl viskas pasisukdavo ties Rebeka ar Amelija, pasidarydavo įdomu ir pastebėdavau, kad net ir laukdavau, kada vėl apie jas rašys. Autorius tiesiog genialiai ,,nupiešė“ Rebekos charakterį, kuris atsiskleisdavo vis kitokiomis spalvomis, kaip jau minėjau, ji keldavo pyktį dėl savo amžinų intrigų, bet kartu ir susižavėjimą dėl mokėjimo puikiai išsisukti iš keblių situacijų, o taip pat, ir mokėjimu pasiimti iš visų viską, kas tik įmanoma. Tuo tarpu Amelijos charakteris – ne ką mažiau įdomus, nors ir ne toks ryškus kaip Rebekos. Autoriaus parodymas, kad kiekvienas turi ir blogų, ir gerų savybių, išties paliko gerą įspūdį.

O pabaiga (tiksliau ~150 paskutinių puslapių) buvo tiesiog puiki! Čia labiausiai atsiskleidė autoriaus puikus rašymo stilius, gebėjimas nedaryti jokių melodramų. Nerasime čia geros pabaigos, nes, kaip autorius pats minėjo, žmonės jau tokie yra, kad jiems niekad nieko negana, jų mintyse gimsta nauji troškimai ir norai, dažniausiai – egoistiški. Skaičiau ir įvairios emocijos plūdo, bet dažniausiai juokiausi, nes juokiamasi iš veikėjų pakankamai, vietoj ir laiku.

Tad, jei manęs paklaustų, ar verta skaityti, sakyčiau verta dėl vartojamos satyros, puikiai sukurtų charakterių ir pabaigos, kuri puikiai parodo, kad ,,jie gyveno ilgai ir laimingai“ nebūna…

Ekranizacijos:

Yra sukurta ne viena šio romano ekranizacija. Visas jas galite rasti čia. Paminėsiu dvi naujausias.

Pirmoji – 6 epizodų mini serialas ,,Vanity Fair“, sukurtas 1998 m.

Antroji – 2004 m. ekranizacija Vanity Fair, režisuota Mira Nair, o pagr. vaidmenis atliko Reese Witherspoon ir Romola Garai. Šį filmą esu mačiusi pernai, tačiau iš jo mažai kas telikę galvoje ir pasirodė gan vidutinis, tačiau visai norėčiau pamatyti dar kartą.