4.56. David Lebovitz ,,Saldus gyvenimas Paryžiuje”


showNuo praėjusio įrašo praėjo kone pusė mėnesio ir, deja, bet nauji įrašai atsiras išties kur kas rečiau nei vasarą. Šį savaitgalį perskaičiau dar vieną (antrą iš eilės) knygą apie Paryžių, kurią parašė ne vienos kulinarinės knygos autorius David Lebovitz.

Paryžius dažniausiai būna romantizuojamas, čia įvyksta romantiškiausios meilės istorijos, šilčiausi pokalbiai. Būtent tokia buvo Ellen Sussman ,,Viena diena Paryžiuje”. Tačiau ,,Saldus gyvenimas Paryžiuje” – visai kitokia. Ją palyginti galėčiau su Vaivos Grainytės ,,Pekino dienoraščiai”, kur autorė pasakodama savo pačios patirtus įspūdžius atskleidžia ne tik šviesiausius gyvenimo Pekine momentus.

Buvo labai įdomu skaityti autoriaus pasakojimą apie Paryžių, kuriame jis gyvena ne vienerius metus. Per šį laiką jau yra susiformavęs visai kitoks požiūris ne tik į miestą, bet ir į jo gyventojus, nei kad eilinio turisto. Su lengva ironija D. Lebovitz pasakoja apie tai, kuo Prancūzijos sostinė skiriasi nuo jo gimtųjų JAV ir kaip tie skirtumai karts nuo karto sugebėdavo sukelti gėdą, pyktį ir begalę nesusipratimų (beje, skaitant susidarė įspūdis, kad mums, lietuviams, kur kas lengviau sektųsi prisitaikyti būtent JAV, o ne Prancūzijoje). Kalbama apie aptarnavimą, kai pardavėjas, jei tik neturi noro (o pvz. trokšta kuo greičiau ištrūkti parūkyti ar tiesiog pernelyg susidomėjęs gauta sms žinute), pasakys, kad neturi kažkokios prekės, nors yra atvirkščiai (Lietuvoje, spėju, už tokį elgesį darbuotojas iš karto lėktų lauk), apie pardavėjų surauktus veidus bei atvirą rodymą, kad kuo mažiau pirkėjų, tuo geriau, apie sugadintos prekės grąžinimą – apskritai atskira kalba. Labiausiai juokino paryžiečių pomėgis užlįsti eilėse (ir nė kiek to nesigėdijant!) bei nesitraukti iš kelio (jei nesate prie to įpratęs, jums teks paprasčiausiai laviruoti tarp jų ir stengtis kur nors nepargriūti). Nešiotis su savimi buteliuką vandens – didelė klaida, lygiai tokia pati- kur nors išėjus užsinorėti į tualetą, nes tokį atrasti sudėtinga, o net jei ir atrandi, didžiausia tikimybė, kad kaip tik tuo metu būna sanitarinis laikas, kai jis nedirba. Ir dar ten daug įvairiausių įdomybių, kurios padeda susidaryti įdomų vaizdą apie paryžiečius (kurie, beje, net ir patys sakosi esantys bjaurūs).

Jei pasirodė, kad autorius tik ir burbės apie tai, kokie blogi tie prancūzai, tai galiu nuraminti, kad kaip ir minusų, taip ir pliusų jis mato šiame mieste nemažai. Juk kitu atveju kažin ar jis trokštų jame gyventi. Sveikas ir linksmas humoras – pagrindinis palydovas šioje knygoje, kurioje pasakojama apie saldų gyvenimą Paryžiuje. Toks pavadinimas – ne veltui, kadangi pateikiama nemažai itin skaniai ir viliojančiai skambančių skanėstų receptų, o ką jau kalbėti apie tai, kad vieni ar kiti valgiai (ypač viskas, kas susiję su didžiąja autoriaus aistra- šokoladu) dažnai šmėkšteli ir tekste.

Puiki knyga apie paryžiečius, kultūrinius skirtumus, prisitaikymą svetimoje šalyje bei maistą. Tik neskaitykite išalkę!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s