4.54. Lloyd Jones ,,Ponas Pipas“


showPer kažkurį apsilankymą bibliotekoje peržiūrinėjau vaikams ir paaugliams skirtą lentyną ir akis užkliuvo už šios knygos. Galbūt dėl to, kad ji pakankamai nauja ir nenutrinta, o aplankas (toje bibliotekoje knygos aplenkiamos aplankalais) tiesiog blizgėjo. Ir tikriausiai nebūčiau aš jos ėmusi, jei ne anotacija, kurioje parašyta, kad bus nemažai kalbama apie Charles Dickens ,,Didžiuosius lūkesčius“. O kadangi ją jau buvau pasiėmusi, pagalvojau, kad turėtų būti įdomu po to, kai ją perskaitysiu, paimti į rankas ir ,,Ponas Pipas“. Kaip tariau, taip ir padariau. Visai neseniai aptariau ,,pono Dikenso“ knygą, o šiandien aptarsiu ir ryte perskaitytą skaitinį.

Tikrais istoriniais įvykiais paremtas romanas nukelia į saulėtą atogrąžų salą Ramiojo vandenyno pietuose, netoli Australijos. Uždarą ir ramų vietinių gyvenimą sudrumsčia pilietinis karas, suniokojamas visas žmonių turtas – namai, drabužiai, buities reikmenys. Dingus mokytojai, vienintelis per neramumus saloje likęs baltasis – ponas Votsas – tampa naujuoju vaikų mokytoju. Išdėstęs jiems įprastus dalykus ponas Votsas kiekvieną dieną atverčia Ch. Dickenso romaną „Didieji lūkesčiai“.

Visų pirma, tai knyga, kuri sudominti gali ir suaugusiuosius. Ji visai nėra vaikiška, nors ir pasakojama trylikametės vardu. Taip pat siūlyčiau prieš skaitant šią knygą būti perskaičiusiems ,,Didžiuosius lūkesčius“, kadangi pasakojama nemažai esminių detalių iš jos turinio, todėl tai gali vėliau trukdyti mėgautis klasiko romanu. Aišku, jei neketinate jo skaityti, tuomet nėra ko bijoti.

Pradžioje viskas pakankamai nekalta. Ponas Votsas supažindina juos su ponu Dikensu bei ponu Pipu, po truputį skaitydamas romaną. Tęsinio nekantriai kasdien laukia ne tik moksleiviai, bet ir tėvai, kuriems jų vaikai vėliau papasakoja, ką išgirdę pamokoje. Tik pagrindinės veikėjos Matildos mama priešiškai nusiteikusi ir prieš Pipą, ir prieš Votsą, kuriuos dukra vis labiau pamilsta. Tačiau galvoje netilo klausimas: tai kaip gi ši knyga bus susijusi su siužetu? Ir pamažu, labai pamažu (kiek tai galima 200psl knygoje) pamatome, kaip romanas nulemia ne vieno žmogaus likimą. Ir tuomet iškyla naujas klausimas: o kas būtų buvę, jei?.. Aišku, atsakymo niekas nepateiks…

Karas niekuomet nesukelia teigiamų asociacijų, tačiau nesitikėjau, kad viskas bus taip baisu. Emocijos vienu metu prasiveržė ganėtinai nemenkai, kurį laiką buvo sunku patikėti, kad tai įvyko. Ypač, kai iki tol jaučiau šiokį tokį nuobodulį beskaitydama, o čia- tikras netikėtumas.

,,…negali apsimesti, kad skaitai. Tave išduos akys. Taip pat ir kvėpavimas, nes knygos užburtas žmogus paprasčiausiai užmiršta kvėpuoti. Jei užsidegtų namai, įsitraukęs į knygą skaitytojas pastebėtų gaisrą tik užsiliepsnojus tapetams.“ (129 psl)

Yra knygų, kurias prisiminus suplūsta atitinkami prisiminimai ar emocijos, tačiau nepasakyčiau, kad kuri nors pakeitė gyvenimą. O Matildai ,,Didieji lūkesčiai“ buvo būtent tokia knyga.

Tai nebuvo labai įtraukianti ar nepaprasto įdomumo knyga, tačiau ir nepaliko abejingos. Ją įvertinau 3/5, nors svarsčiau ir apie kiek didesnį įvertinimą, nes visgi emocijas sukelia ne kiekvienas kūrinys. Tačiau galutinį įvertinimą nulėmė ne tik nuobodūs tarpsniai, bet ir tai, kad bent jau man nepasirodė autoriaus įtikinamas įsijautimas į mergaitės vaidmenį. Kalba graži ir spalvinga, kai kas ir poetiška pavadina, bet to nepakako.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s